Šauksmas užpildė egzistenciją beprasmę,
Suspaustos lūpos skausmo virpesy,
Nė ašarų neliko, jos sušalo,
Dūstu vienatvės apledėjusiam glėby.
Rožančiaus karoliukai, sugrubę pirštai...
Kaip ašaros pabiro,
Nebesurinkt jų akmenuotame kely.
Ir melstis negaliu — nerandu žodžių,
Suspaustos lūpos skausmo virpesy.
Šaukiu — širdies gėla pasiekia dangų,
Subyra skliautas žaibo spindesy...
Šiandien numirt norėčiau...
Siela dar nepasirengus,
Ištrūko tylus maldos žodis...
Tarp sukryžiuotų pirštų šildos,
Suklupus tarp gyvenimo griuvėsių vėl  meldžiuosi,
O neapleisk, Dievuli, ir pasigailėki
Pavargusios paklydėlės gyvenimo kely.