Tūkstantis tiltų

Kas mus verčia riedėt? Grimzti? Skristi pavėjui?
Koks jausmų branduolys leidžia spręst, kur grūdai, kur pelai?
Kiek padaro žalos neišmanėlis krėsle teisėjo?
Sietas daužo mažiau, jei krenti nei anksti, nei vėlai.

Kol sultingas, veržies išragaut patyrimą dviskilčio —
Sužydėt, užderėt ir į šviesą iškelti vaisius,
Bet tarp skilčių kasdien jei nestatoma tūkstantis tiltų,
Su trenksmu į drūzgus aukštos pilys svajonių sugrius.

Būna triūsas saldus, būna vargas — kaip Dievo malonė,
Kai esi ne auka, bet vertinga, džiugi dovana.
Gali duonos pluta užganėdint išlepintą skonį —
Laimės šimtmetis truks dar trumpiau, negu šventės diena.

Tuo sunku patikėt, bet mana patirtis nemeluoja.
Pramintu trupiniais, ant kurių varva meilės medus,
Nes kas dieną jaučiu esant tūkstantį tiltų po kojom.
Ateinu pas tave. Ne — lyg būčiau sparnuota — skrendu!
Nijolena