Vėdrynų apsupty žaliuoja medis,
garbanius gluosnis, Pagulbyje prigijęs,
lyg kupolas vešlus viršum žolių iškilęs,
liaunais lapeliai vėjui pučiant šlama.

Nepajutai, kaip penkmetis praėjo,
Sekminių atlaidų aidai skambėjo,
poezijos dvasia sodyboj sklando
ir atmintį žaliažoliečių saugo.
...............................................
Jau taip šitam gyvenime nutinka,
kai užmarštin beribis laikas teka,
vien tik nublukusi lentelė mena,
kada medelis buvo pasodintas...
...............................................
Neužtenka pasodinti medį,
jį reikia auginti ir prižiūrėti...