Pabundu aš tamsią naktį,
Man kraujas liejas iš nagų.
O lovoje gili skylė,
Net iki pat grindų.

Susidėjęs daiktus, išvykstu,
Į kelionę savo paskutinę.
Širdis kaip plyšta - negaliu,
Kad nepasakiau aš Jai „Myliu“.

Bet viskas — jau per vėlu,
Nes vamzdis kaktą mano remia.
Bet kulka greitesnė,
Ji galvą perskrodė ramiai.

Nebejaučiu tik kūno savo,
Matau aš jį tik iš viršaus.
Širdis man plakti nesustojo,
Kol Mylimoji dar joje.

Ji manęs dar nepažino,
Bet Jos akys — atgaivino.
Sušildė jos tada, kai man nebuvo šalta.
Kad Ji žinotų tai,
Gal dabar vėl pažiūrėtų į mane.

Jos kūnas greta mano,
Bent aš norėčiau, kad taip būtų.
Ji neverkia, gal net nežino,
Kad aš jau čia... Su Ja!

Dabar matau bent veidą švelnų,
Kaip niekad nemačiau jo taip gerai.
Kad Ji žinotų tai,
Gal pažiūrėtų į mane.

***

Atbudo siela per giliai,
Lyg sutrypta ji būtų amžinai.
Kaip saldų prakeiksmą nešiosiu aš,
Jos veidą švelnų amžinai.