Sudygimas
Per vieną naktį po sodraus lietaus
Laukai po žaluma palaidojo pernykštę pilkšvą odą,
Šilku kiekvienas grumstas skuba apsisiaust,
Kad neįtartų esant gedulingai juodą.
Giesmė dar priešaušry išblaivė iš sapnų,
Nes realybė nuostabi kaip sapnas.
Kam rūpi skaičius buvusių žiemų?
Pamilt gyvenimui pavasario pakaktų!
Nėra atodairos! Aukštyn! Platyn! Pirmyn!
Žiedai aistringai plėšo paskutinį šarvą —
Lyg išsausėjusiems norėdami primint,
Kas per didybė pojūčių, kada nektaras varva!
Jeigu žydėjai, puikiai tai žinai —
Meni gal potvynį, kurs per jusles atplūsta?
Pavasariai kartojas amžinai,
Tačiau sulos likučiai ilgainiui surūgsta.
Užuot vadavęsis iš lukšto marškinių,
Gūžies, siauties ir bambi pagiežingai.
Prašau, nebūki apmaudžiu seniu,
Nes prie pavasario vaizdelis toks netinka.
Taip, suprantu, ko niurzgi ir širsti —
Tačiau, deja, pavasario neduota pakartoti.
Mes jau abu į vagą išberti.
Ar ne smagu vaikaičiais sulapoti?