siūbuoja obelys medaus pritvinkusios
ir mano kūnas jaunas nuostabiai dailus
užgimęs sodžiuje kaip tavo rankoj ginklas
iššovęs tiesiai šventam petrui į vartus

o ten už vartų slypi mano žilas plaukas
norėčiau juo užsiūt tavas žaizdas močiut
kaip tu kadais laikydama rožančių laukeis
kada gi pasibaigs šita xuinia