Tamsa. Kambario kampuose degė melsvos žvakių liepsnos. Tyla, susikaupimas. Ji – tolimiausiame kampe su baime žvelgė į duris. Kad tik niekas neįeitų, nesutrukdytų. Tačiau nerimauti nebuvo dėl ko: namai tušti, jau tapo įprasta, kad vakarus leidžia viena.
Galima pradėti. Magiškas ritualas, kuriam taip ilgai ruoštasi. Per daug skaityta knygų, prisiklausyta istorijų, būtų nebūtų močiutės pasakojimų.
Kiekviename kambario kampe – po vieną melsvą žvakę. Ramybės ir susikaupimo, dangaus ir jūros spalva. Seansas pradedamas visiška tyla. Meditacija. Ji atsistoja vidury kambario, kūną apšviečia menka šviesa. Reikia pakviesti mintis. Ne bet kokias, o vėjo siųstas, geriausia, kad pats vėjas jas atneštų. Tik jos neateina, vėjas nieko neatneša ir pats nepasirodo. Žvakės ir toliau šviečia, niekas nevyksta, nors gal niekas ir neturi įvykti.
Telefonas. Ji užmiršo išjungti. Skambutis. Viskas baigta. Ritualas sutrukdytas, teks kartoti kitą kartą.
- Šiandien negrįšiu. Lieku pas Aistę. Jau vėlu, nenoriu naktį vairuoti.
- Gerai, mama, dėl manęs nesirūpink.
- Žinau, nenaktinėk per ilgai ir nepamiršk pavalgyti. Grįšiu ryte.
Ir vėl pas Aistę. Kaži ar tikrai pas ją? Bet juk čia mamos gyvenimas ir ji turi jį susitvarkyti pati.
Ir vėl namuose viena. Ta vienatvė niekada prie gero nepriveda. Na, gal kartais... Bent galės klausytis muzikos, šokti visą naktį. Šiandien jau nebepradės ritualo, reikia laukti naujo saulės patekėjimo.
Dar vienas skambutis. Jokios ramybės. Reikia išjungti telefoną. Saulė.
- Į klubą? Ne, neturiu noro šiandien niekur eiti.
- Nagi, neatsikalbinėk. Tu niekada neturi noro, kada paskutinį kartą buvai kur nors išėjusi? Vis sėdi namuose. Ir šiaip neatsimenu, kada paskutinį kartą matėmės.
- Kad jau vėlu...ir...
- Būsiu pas tave už pusvalandžio. Greičiau eik ruoštis.
Niekaip nepavyks išsisukti. Ką gi, gal jau šimtas metų nematė Saulės, bus visai smagu prisiminti vaikystę.
Saulė jau čia. Visa išsipusčiusi – tikra gražuolė. Javų spalvos plaukai, makiažas, suknelė, pabrėžianti figūros privalumus, aukštakulniai – kaip ir pridera širdžių ėdikei. Šalia jos, Justina nublanksta. Kasdieniai džinsai, marškinėliai, bet vis tik didelės rudos akys atskleidžia patrauklius merginos bruožus.
Saulė visai nepasikeitė, tik spėk klausytis jos nuotykių viename, kitame klube.
Truputi per daug vyno, alaus, Justinai ėmė suktis galva, nusprendė išeiti į lauką. Atokiau nuo žmonių, į nuošalesnę gatvelę. Praradusi laiko nuovoką, po nežinia kiek laiko – penkių minučių ar valandos, ji nusprendė grįžti pas Saulę ir būrį jos gerbėjų. Čia pat, už kampo. Bet už kampo buvo tuščia, jokio klubo, jokio žmonių sambūrio. Keista, ji pažįsta šias gatves nuo mažų dienų. Matyt, ten, toliau. Tačiau, kitoje gatvėje taip pat tuščia. Negirdėti jokios muzikos. Regis, Justina pasiklydo.
Šioje gatvėje tamsu, jokie žibintai nešviečia. Tik kaip dabar sugrįžti atgal?
Ji pasitelkia savo nuojautą, sakoma, jog tokiose situacijose geriausia klausyti širdies. Tad, į kurią gatvę pasukti dabar? Ir kaip čia taip atsitiko, kad ji sugebėjo paklysti savo gimtajame mieste?
Kažkur dega šviesa. Šešėliai, žmonių balsai. Pagaliau, Saulė, jau, matyt, ėmė nerimauti.
Šviesa degė apleistame pastate. Ji visiškai pasiklydo. Blogiausia, kad nuturi mobilaus, negali paskambinti. Tad, matyt, teks užeiti į šį apleistą, bet, matyt, gyvenamą namą.
Tenka sukaupti visą drąsą. Kas žino, ar atidarys duris, jei ir atidarys?...
Lauko duris apšvietė blausi šviesa. Ant durų užrašas: „Užeiti nesibeldus.“ Jau norėjo apsisukti ir nueiti, bet kur? Visai pasimetusi ir praradusi viltį, ji pravėrė duris.
Pateko į kambarį, kurio kampuose degė po kelias melsvas žvakes. Viduryje buvo penkios moterys, susikibusios rankomis, tyliai kažką šnabždėjo. Staiga, tyla. Gal jos pastebėjo naują svečią. Justiną apėmė baimė. Nors nebuvo priežasties, tai tik dalis ritualo. Ji prisiglaudė prie sienos, pastebėjo, kad be jos, kambaryje yra daugiau žmonių. Visi jie stovi prisigaudę prie sienų, leisdami, kad juos jaukiai apšviestų kampuose degančios melsvos liepsnos.
- Tie, kurie čia pirmą kartą, ženkite į priekį.
Justina susigėdo, tačiau į prieky išėjo keturios merginos. Ryžosi ir ji. Kūnas visas drebėjo, galvoje sukosi be galybė minčių.
- Jei išlaisvinsi mintis, tavo siela ištrūks. Jei išgydysi sielą, vėjas pabels į tavo duris.
Išlaisvink mintis. Išlaisvink mintis. Tą patį ji bandė daryti šiandien, tik nepavyko, vargu, ar pavyks dabar.
Mintys, vėjo siųsti pranašai. Tik taip sunku prisijaukinti vėją.
Darėsi vėsu. Ir ką ji čia veikia su šiais keistais, keistesniais už ją pačią, žmonėmis? Kūnu ėmė bėgioti šiurpuliukai. Kažkoks naujas, nepatirtas jausmas. Kažkas stipriai suėmė už rankos, net kvapą užgniaužė. Reikia grįžti namo. Jai čia ne vieta.
- Ritualas dar nesibaigė. Niekas neturi teisės iš jo pasišalinti.
Visas susikaupimas dingo, Justiną apėmė baimė. Jokios svajonės apie vėją ir mintis nebebuvo svarbios, reikia kuo greičiau iš čia pasišalinti. Tik tas moters balsas lyg kažkur girdėtas, lyg ir primena kažką labai artimą...
Nepažįstama ranka ir toliau gniaužė jos laibus pirštus. Darėsi vėsiau, o gal tik baimė vis labiau paralyžiavo kūną. Kažkokia kvailystė. Ir kodėl ji užėjo į šitus namus? Daugiau niekada nebesidomės jokia magija, kad tik ištrūktų gyva ir sveika.
Vėjas. Iš kažkur atsklido vėjo gūsis. Jis taršė plaukus, lietė rūbus, šiurpino odą. Matyt, durys liko neuždarytos.
Gal vėjas pagaliau atnešė tas išsvajotas, naujas mintis? Bet jis tik labiau įsismarkavo, taršė užuolaidas, užgesino žvakių liepsnas. Kilo menka panika. Justina išsilaisvino iš nepažįstamų gniaužtų. Tik aplink tamsu. Neatsiminė, kurioje pusėje durys. Moteriškas balsas liepė visiems likti savose vietose. Vėjas, jis sklinda iš durų pusės.
Laisvė. Ji pasileido bėgti kuo toliau.
Buvo penkta valanda ryto. Jau švito. Grįžusi namo ji rado paliktas žvakes, griuvo į lovą ir nieko nenorėjo prisiminti apie šią naktį.
O už lango vėjas kedeno medžių šakas.