15.
Gyvenimas man šypsojosi, kaip niekada anksčiau. Meilės apakinta mačiau tik Tomą. Šypsena nuo mano veido nedingdavo beveik niekada. Pasakoti visų dviejų gyvenimo savaičių nenoriu, nes visos dienos buvo vienoda džiaugsmo rutina. Kiekvienos dienos planas buvo maždaug toks: kasryt pažadindavo Tomo keliamas triukšmas už lango, nors dabar jis man nebebuvo toks erzinantis, o atvirkščiai, tuomet kartu pavalgydavome priešpiečius, po pietų jis baigdavo darbus ir visas likęs laikas buvo mūsų. Nieko ypatingo tuo laisvalaikiu ir neveikdavome, bet tai buvo nuostabiausias laikas mano gyvenime. Negaliu to paaiškinti, bet paskendau savo jausmuose, kaip kvaila mergiotė, kuria sakiau, kad niekada nebūsiu. Na, štai ir suklydau, bet dėl to kažkaip ir nesigailiu.
O kaip gi Matas? Žinau, kad jums kilo toks klausimas. Ar gi ne? O dabar turėčiau susilaukti pasmerkimo. Aš mylėjau Tomą taip smarkiai, kad be jo mano gyvenimas butų buvęs, kaip tamsi naktis, bet Mato nepamiršau, gan dažnai apie jį pagalvodavau.  Be jo lyg ir kažko trūko. Nors ir nelaukiau, kada tos dvi savaitės praeis ir reikės viską sutvarkyti, pasirinkt. Buvau beveik tikra, kad pasirinksiu Tomą, bet man reikėjo ir Mato. Visiškai kvaila situacija, juk taip negali būt. Bet ne, ne kvaila situacija, o kvaila mergina, kuri negali pasirinkti, ko nori.
Beje, ne aš viena nepamiršau Mato, jis man skambindavo kas vakarą, visa laimė, kad tai būdavo vėlus vakaras. Kažkokia magija, bet kai tik mes su Tomu išsiskirdavom prie mano namų jis paskambindavo praėjus penkioms minutėms. Net buvo prisigalvoju, kad jis pasamdė mane sekti, nes tokių sutapimų nelabai gali būti. Kaip ten bebūtų, po pirmų tokių sutapimų, po susitikimų su Tomu prisėsdavau ant suoliuko prie namo ir mėgaudamasi svaiginančiu vasaros vakarų aromatu laukdavau skambučio. Pokalbiai dažniausiai būdavo gan panašūs ir trumpi. Matas papasakodavo apie savo veiklą didmiestyje, kaip praėjo diena. Kartais paklausdavo kaip sekėsi man, bet kadangi nemėgdavo klausytis apie kitus tai sulaukęs atsakymo, kad viskas po senovei daugiau nebeklausinėdavo. Tai buvo tikra palaima, nes meluoti aš jam nenorėjau, o atsakydama, kad viskas taip kaip palikai buvo visiškai teisingas, nes teoriškai paskutinis jo vakaras čia buvo tas, kai su Tomu aplankėme tribūna. Na, o pasibaigdavo šie skambučiai gan paprastai, jis pasakydavo, kad manęs pasiilgo, pavadindavo gražuole ir pranešdavo, kad nekantrauja kuo greičiau sugrįžti. Aš atsakydavau, kad pasiilgau taip pat, tikrai nemeluodama, nes laukiau, kada vėl jį išvysiu, ir atsisveikindavau.
Kaip jau minėjau ne kartą Matas mėgo kalbėtis apie save ir mano problemomis per daug nesirūpindavo. Esu tikra, kad jei pati būčiau norėjusi guostis, sulaukčiau paguodos ir tvirto šilto apkabinimo, tiesiog paskęsčiau tame nuostabiame raumeningame kūne. Bet aš nemėgstu kalbėti apie save, todėl palaima buvo tiesiog viską pamiršti ir klausytis, tų lėkštų istorijų. Tomas buvo visiškai kitoks. Jam apie mane reikėjo žinoti viską. Domino kiekviena smulkmena. Iš pradžių tai man buvo keista ir nelabai patiko, juk nesu atvira knyga, bet po kurio laiko supratau, kad nuo jo klausimų neišsisuksiu ir pradėjau pasakoti viską, kas jam įdomu. Turiu pastebėti, kad ne viską jis suprato. Dauguma man įprastų dalykų jam atrodė beprasmiai. Juk namuose aš buvau labai užsiėmusi turėjau daug visokių užsiėmimų ir papildomų pamokų, bet Tomui tai atrodė laiko švaistymas. Vieną kartą jis manęs paklausė:
- O ką Tu darai dėl savęs?
- Ką turi omeny? Juk visa mano veikla ir yra dėl manęs, dėl mano ateities, – nustebau.
- Melas. Esu tikras, kad bent pusės išvardytų dalykų Tu nekenti. Pavyzdžiui prancūzų kalba, jos turbūt per dažnai nenaudoji. – nusijuokė.
- Na ne, bet tai reikalingas dalykas. – Niekaip negalėjau suprasti kur jis lenkia. Kurį laiką gulėjome ant rankšluosčio prie ežero ir klausėmės vaikų krykštavimo, čia tų mažų nenaudėlių buvo nemažai ir jie šokinėjo vandenyje. Staiga atsisėdau. – Aš skambinu pianinu.
- Šaunu. Ir ką? – paklausė nesuprasdamas, ką noriu pasakyti, mintys turbūt buvo kažkur nuklydusios
- Tu klausei, ką aš darau dėl savęs – skambinu pianinu.
Tomas apsikabino mane ir švelniai pabučiavo. Jo lūpos buvo šiek tiek išdžiuvusios nuo saulės, o skruostai degė. Šis jo veiksmas mane nustebino, nežinojau, ką galvoti, kodėl jis taip padarė. Po bučinio jis atsigulė kaip gulėjęs ir nepasakė nei žodžio. Aš tik tylėdama prisiglaudžiau prie jo ir taip nieko nepasakiau, likau su savo mintimis.
Apie save Tomas paklaustas atsakydavo irgi daug. Tačiau buvo ir tema tabu. Kai tik paklausdavau, ką nors apie jo šeimą tema iškart būdavo nukreipta į kitą pusę. Žinojau tik, kad jis vienturtis, kad jis su šeima čia gyveno visą gyvenimą, o dabar jis gyvena tik su tėvu. Aš net nežinojau, kur jis gyvena. Visada manęs pasiimti jis ateidavo prie mano senelės namų ir parvesdavo į tą pačią vietą. Matėsi, kad ši tema jam labai skaudi, todėl nekamantinėjau, bet slapčia tikėjausi, kad kada nors jis man atsivers.