Koks nepalaužiamas
Motinos laukimas.
Neatitraukiant
Žvilgsnio nuo kalvos.
Ar nepakils
Nuo kelio dulkės?
Gal nors per tokią šventę
Parvažiuos?

Nauja skara.
Troba — kelintą kartą šluota.
Virš stalo — sodas,
Kapa margučių.
Po porą — paskaičiuota
Kiekvienam.

Gal krislas koks įkrito?
Iš kur tos ašaros
Akių kampuos?
Žinau — toli...
Nebyliai guodžias staktai.
Ir net žarijom spragsint
Dairos į duris.
Neloja šuo,
Nekyla kelio dulkės.

Rytoj, rytoj gal aplankys?..