Jei ištirpčiau dangaus vaiskume

Jei ištirpčiau dangaus vaiskume
Ir pakilčiau, kur debesys plaukia,
Tai žinočiau, kas šaukia mane,
Kas kaip draugo vis ilgisi, laukia.

Tai pavasario mano laukai,
Tai pušelė per žiemą žaliavus,
Žilvitėlio gelsvi pumpurai,
Saldžios ašaros bundančio klevo.

Ir vilties, kiek, Dievuli, vilties
Vėl sulaukti pražydusių sodų,
O vėliau dar — birželio nakties,
Jo ankstyvojo ryto rasoto!

Jei ištirpčiau dangaus vaiskume,
Gal žemelė labai nesupyktų,
Iš aukštybių žiūrėčiau į ją,
Aplankyt mėnesienoj sugrįžčiau.

O žmogau!
Kas esi, tau pačiam nesuprasti,
Visko trokšti ir visko tau reikia,
Stengies burtus pavasario rasti
Ir laimingas nurimt tik apsvaigęs.
skroblas