ir jie ateina
iš dangaus ir iš kalnų
pilni švytėjimo
širdies dugne skylėtam
apsėja žemę
varpučiais laikų
jų šaknimis
apsiveja skeletą
kiekvienas žingsnis
žodis ir mintis
visi vaitojimai
ir alpėjimai baigės
aš tiktai moteris
ir vyras tu iš ties
nutyla muzika lėta
ir staigiai
pasipila sprogimai iš dangaus
ten kriaušės
slyvos
kadagiai
erškėčiai
aš nebepamenu
ar dar kažko klausiaus
taip godžiai
baugiai taip
ir netikėtai
basom išbėga
į laukus žolė
nuogas rankas
snieguolės saulėn kelia
didžiulėm žiežirbom
žali lietaus lašai
pažadina takus
ir lėtą kelią
jiems nuo dangaus nulipus
nuo kalnų
pilnais delnais
rytojaus ir čiulbėjimo
mes stovime
po obelim kartu
kol virstame žiedais
baltam tylėjime