Sudeginkime gėdą ant aukuro nakties,
Nuogumą tik šešėlyje paslėpsim,
Nieks nematys, o kas matys — tylės,
Jei netylės — mes patylėti liepsim.

Sudeginkime skausmą ugnyje delnų,
Kurie sutrupina bejėgiškumą.
Tavęs nėra tenai, kur aš einu,
Kai pareinu — tavęs jau čia nebūna.

Sudeginkime netikėjimo šaknis,
Kad neataugtų, atžalų neleistų.
Kai visos žaizdos širdyje užgis,
Turbūt jau niekas neatrodys keista.