Aš nieko neturiu – gal gabalą žiemos,
Išsaugotos nuo naujo pavasarinio triuko.
Kruša pritrenkt kiekvieną, kas nemokės nuomos,
Paskui kvailokai švilpauti tarp medžių įsisukus.

Aš nieko neturiu – gal puslitrį dangaus,
Ir pusę kibirkšties, vogtos iš Prometėjo.
Norėjau parašyt ką nors labai graudaus,
Tačiau dabar matau – truputį neišėjo.