Neturėdamas nieko tik
Sniegą slepia akių vokuos
Likučius žiemos nes ramu
Pavasariui atėjus paverkti
Iš grožio rodos gaivesnės
Išteka upės į grožį kito savęs
Giliai viduje spurda vėtromis
Apsipynusios balso stygos ir noris
Dar kažką pasakyti bet ką
Daugiau čia sakysi.

Šitaip išeina jis senas šlaitan
Paskutinįsyk žibučių mėlynų
Akių savo užmerkti nes niekad
Nemelavo šlaitas ritmingu savo
Kvėpavimu žingsniuoja žmogelis
Kad kitąmet pražystų mėlynos
Tyros jo akys tarpe kitų tokių.