Pasaulis žino daug kraštų,
Kurie gėlių vardus savyje neša -
Laukinių rožių nuostabių,
Žvaigždutėmis žiedeliai laša.

Puošniausi lotosai ir tulpės,
Magnolijos, narcizų pievos,
Lelijos baltos tarsi gulbės,
Ten - kaktusų spygliuotos sienos.

Vargu, ar senos knygos rašo,
Kad čia, kur Baltijos pajūris,
Pražydusių žibuoklių kraštas,
Jų žydros akys dangun žiūri.

Pavasariais, kai šaltas sniegas
Upeliais, upėmis išplaukia,
Kai žemė budinas iš miego,
Mažyčio žiedo žmonės laukia.

Pakyla melsvas spindulėlis,
Miškai nušvinta naujais raštais
Ir skelbia žinią paukščių trelės –
Čia Lietuva - žibuoklių kraštas.