Aukštakulniai braižo stilką trapų.
Paskutinės išdaigos šaltuko.
Dar pernykštį rudeninį lapą
Vėjas pažeme su snaigėm suka.

Želmenys, atkutę po žiemos,
Skleidžia kilimais žalias blakstienas.
Virpa žemė, alkana šviesos,
Įkinkyta į balandžio ienas.

Vis nenori pasitraukt žiema,
Bet šilti pavasariniai gūsiai
Virpuliu perbėga per laukus,
Versdami balutėm šalčio triūsą.

Dega skruostai nuo tyros gaivos.
Žemė kaip širdis – pilna laukimo.
Ką šį kartą jai padovanos
Permainingas neramus likimas?