Iš ciklo „Neišgalvotos istorijos“

tris dienas gainiojosi aborigenai zuikį po visą  Australiją. skersai išilgai išmalė žemyną, bet įveikti  nepajėgė. vilkosi dabar visi draugiška vilkstine vienas paskui kitą, priekyje zuikis, o iš paskos per dešimt žingsnių atsilikę dvylika aborigenų. kai kurie jau numetė kažinkur savo ietis, kad bėgti lengviau būtų. kurie dar turėjo jas, pasiremdavo dabar jomis eidami. slinko visi lėta, bet žūtbutine žingine.
saulė visas tas dienas spigino kaip išprotėjusi. nenuilsdama stebėjo gaudynes, tik naktį užleisdavo dangaus skliautą  ištroškusiam aštrių reginių mėnuliui. dėl karščio zuikis jautėsi lengvai paskrudęs ir su pavydu atsigręždavo į aborigenus, kurie buvo nuogi.
turbūt keturiasdešimt, ne mažiau, galvojo jis, nes buvo pratęs galvoti. ir dar mąstė apie tai, kodėl jie neprisitaikė prie vietos sąlygų ir nepakeitė savo apdaro į lengvesnį.
per visą tą laiką gaudynių dalyviai nesiilsėjo ir penkių minučių. tik retkarčiais, kai aborigenai sumanydavo šlapintis, tada ir zuikis trumpam tūpdavo po krūmu, o kartu ir paskabydavo saldesnę šakelę. anie kažkodėl šlapinosi vieni kitiems ant kojų. vėliau zuikis sumojo, kad gal tokiu būdu jie vėsino įkaitusias kojas.
pro šalį kartais praskuosdavo kengūrų būrys. arba būrys kitokių Australijos gyvūnų. visų jų pavadinimų zuikis ir nežinojo. tik matė, kad tie net didesni ir mėsingesni, o aborigenai vis dėlto rinkosi jį. tai, aišku, glostė savimeilę, tačiau kitomis aplinkybėmis šis pripažinimas zuikiui būtų kur kas mielesnis.
gi aborigenai buvo įpratę negalvoti. juos to išmokė senas žynys, kuris teigė, kad visokios mintys tik apsunkina galvą ir blaško dėmesį nuo pasirinkto tikslo. jie ir negalvojo. nebent paskutinis jauniausias aborigenas dar nebuvo visai praradęs sugebėjimo mąstyti, todėl nustebęs atsigręždavo į kulšingas kengūras arba kitus mėsos gabalus (visų jų pavadinimų jis nežinojo) ir klausdavo savęs (nes vyresnių klausti nesiryžo) – kodėl mes vejamės tą nusususį triušį. zuikis ir iš tiesų dabar tebuvo vieni kaulai ir skūra.
nepasisotins jie manimi, nors aš ir gardžiai paskrudęs. jų dvylika, vadinasi kiekvienam po pusę kąsnio teišeina. nesuprantu aš kartais tų aborigenų. ko jie iš manęs nori? protas lyg ir sakė: pasiduok, vis tiek jie neatstos, bet baimės jausmas nugalėdavo šiuos svarstymus, ir zuikis kažkokiu būdu vis dar judėjo, nors vilties išsigelbėti nebuvo.
šioje vietoje jau buvome, prisimine jis. pačią pirmą dieną. nesvetinga žemė, nei kokio krūmo ar žolės, kurią galėtum sugraužti. tąkart jie įveikė šią dykvietę per valandą. dabar, ko gero, prireiks visų dešimties, suskaičiavo zuikis.
aborigenai neprisiminė šios vietos, nes jie nesidairė į šalis ir nieko savo atmintyje nefiksavo, tik sekė akimis zuikio uodegą. kaip juos ir mokė žynys.
tik paskutinis jauniausias aborigenas vėl užsimiršęs pagalvojo: būčiau dabar gentyje, stebėčiau jaunąją Susimuri, maloniai svaigtų galva. bet tuoj pat nuvijo šalin eretiškas mintis ir meilingai pažvelgė per draugų petį į dulkiną zuikio uodegą. vis tiek mes tave pagausime, mintyse pažadėjo aborigenas.
dar po geros valandos zuikis pamatė vežimo negyvai pervažiuotą lapę. prieš dvi dienas jos nebuvo, kaip buvo pratęs pagalvojo jis. aborigenai ėjo ir praėjo. beveik. negyvėlę. tik paskutinis, kuris jauniausias stabtelėjo. koks gražus kailis, kaip tiktų Susimuri ant juosmens pakabinti, kad snukis tarpkojų žiūrėtų, užsimiršęs vėl pagalvojo. kiti aborigenai pajuto, kad jis sustojo, todėl ir patys atsigręžė. o paskui ir sugrįžo. sužiuro visi lapę.
zuikis irgi pajuto, kad jo niekas neseka, todėl sustojo ir atsisuko. kokie kvaili aborigenai. ko jie spokso į tą padvėsusią lapę? ei, aš čia, ar pamiršot, norėjo šaukti, bet nemokėjo aborigenų kalbos.
aborigenai gi padėjo lapę ant iečių ir nusinešė į kitą pusę. zuikis žiūrėjo kaip jie tolsta ir norėjo rėkti. bet buvo pernelyg pavargęs. todėl tik atsigulė, kur lapė gulėjo, ir ėmė laukti vežimo.