mes viską
pakartojam nuo pradžių
net tai
ką jau beviltiškai praradę
mes tylūs apkabiname medžius
ir randame
tik vieną savo medį
mes viską
iškapojam akmeny
o širdyse dar žaizdos neužgiję
mes — čia
o kai paklaus ar gyveni
kaip bepaaiškinsim
kodėl ligšiol taip lyja
į Lietuvą
o gal iš Lietuvos
tai ašarom
tai širdimi žymėta
mana lemtis
iš medžių — akmeny
kol vakarop
per visą žemę lietūs.