Nekviesk, širdie

Nekviesk, širdie, manęs daugiau į kelią,
Nors būtų ten kalnai ir miestai nelankyti,
Ne man aprėpt, ką saugo žmogui žemė,
Ne mano akimis jos grožį pamatyti.

Nuvesk tiktai į sapną, kur aš buvau kadaise,
Kai aikčiojau nuo spindesio baltų baltų viršūnių.
Šalia prigludęs ežeras, ten saulėj bangos žaidžia,
Ir pro aukštas uolas kriokliais upokšniai srūva.

Šįkart tikrai išdrįsčiau akis, rankas nuplauti,
Ilgai ilgai į skaidrią gelmę žvelgčiau.
Galbūt tada suprasčiau, kaip sielai reikia aukščio,
Lengvų sparnų jai kilt į dangų melsčiau.

Svajonės — lakios paukštės, tik kartais jos apgauna —
Mus nuneša į tolumas, nuo laimės, kur šalia.
Nuo pirmo kvapnaus žiedo, nuo želmenėlio jauno,
Nuo virpančio beržyno su paukščio giesmele.

Gal bus visai arti, tik ten, kur takas veda —
Į Nemuno pakrantę, prie svyrančių ievų.
Padvelkus vėjui, svaigiausią jausiu kvapą,
Tylėdamas gėrėsiuos saulėlydžio grožiu.

Gal bus trumpa, visai trumpa minutė,
Kuri talpins gyvenimo metus.
Tik džiaugsiuos tuo, kad buvo lemta būti
Mažam krašte, brangiausiam iš visų.
skroblas