Mes niekada nesuaugam —
aš avis, tu piemuo,
mėgstantis negrįžti iš
slėnio ar tik iš
pasivaikščiojimų.
Ir taip aš kartais pabėgu,
kad grįžčiau paskui
vėjuose aidintį tavo marškinių
plazdėjimą, kai
dažnai ganydamas Dievą
remiesi ant
nuglostytų ir nugulėtų
mano šonų,
plaukais kutendamas
nosį ar tik
nejaukų buvimą.