Nuo tarpuvarčių vėjų užgrūdintos durys
Atsidarė be rankenų – vos tik palietus.
Nenusiauk – pasakei ir iš pėdų išbūrus
Tąkart iššaukei gaivų pavasario lietų –

Be žaibų, be tvankos, kaip nutinka prieš audrą –
Vien nuplovusi dulkes nuo praeito kelio.
Nelaikau – vėl tarei – jei tau rytdieną skauda,
Nusisuk nuo manęs – jai priklaupki ant kelių.

Tik dar kart nusiprauskim šalpusniais, alyvom,
Jų kvapus ir spalvas tepasiima kūnai...
............................................................................

Supratau, kad pavasaris (galbūt vėlyvas)
Pasiliko many ir lig šiol tebebūna.

Išragauju lašais sulą nuodėmių saldžią,
Įsirėminęs veidą klystkelių kryžkelėj,
Kad atėjęs kasdieną karštai pasimelsčiau
Už nupuolusius Žemėn – į Rojų sugrįžusius.