– Pagaliau! – pirmasis prabilo Jonas ir plačiai išskėtė rankas, - Nagi, nešk, bičiuli, į glėbį ūsą. Seniai sveikinomės.
     – O ne! Į tavo glėbį tikrai neateisiu. Atsimenu, kad visuomet už tai tekdavo atsidėkoti „kaulų skaudėjimais“. Sakau: „Labas, bekepuri“ ir užtenka, pasisveikinom. Taip, taip, pasisveikinom, -  atatupstai pasitraukdamas pasakiau mielam bičiuliui ir ačiū die, kad šį kartą jam to pakako, bet atidžiau žvilgterėjęs supratau, kad jo glėbys gerokai apdusęs, praskydęs, apalpęs, be ankstesnės jaučio sveikatos. Regis, nedaug laiko praėjo, kai skyrėmės paskutinį kartą, tačiau nors Jonas vis be kepurės, bet jau ne tas. Atrodė, kad neblogai žinau jo išvaizdos pokyčių priežastis, bet ir buvau, ir esu įsitikinęs, kad žinios, gautos iš antrų trečių lūpų visuomet blankesnės, praradusios natūralų skonį ir todėl suprantama, kad man buvo ilgu laukti susitikimų su juo.  
     – Ilgam?
     – Pasiimsiu kepurę ir atgal.
     – Kepurę? - suklusau. O Jonas tai išgirdęs net piktas buvo:
     – Tu ką? Ir vėl mane už nosies vedžioji? Jau kiek kartų žadėjai: padovanosiu kepurę, padovanosiu kepurę. Tai dovanok! Ar tau kliudau? Bet ne. Tau smagiau žiūrėti į saulės ir vėjų nubučiuotą mano galvą ir apšaukti bekepuriu.
     Skėstelėjau rankomis, nesumodamas, kaip atsikirsti, ir kepurės reikalai netrukus aprimo. Miško keliuku atsargiai, palengva važiavo sunkvežimis, šalimais jo vora žingsniavo kariškos laikysenos palydovai ir žiūrint į juos iš tokio nuotolio, nebuvo keista manyti, kad kuris iš jų gali būti net ir Raulas – vis jie buvo uniformuoti jo aprėdu. Atrodė, apdengti tamsios spalvos ešerio žvynais. Spindėjo it rūstaus atšvaito plienas.
     - O su dzieduliu aš net į žvalgybą eičiau. Jam nuostabu, ką mato, bet nesistebi, neišsiduoda, - išgirstu papūgėlę, o kita tuoj atsiliepia, kad, girdi, ji irgi nesistebėtų, nes juk Raulas įspėjęs, kad jo vyrai pasirūpins svečių sutikimu.
     - Tas tiesa, bet vis tiek smagu, kai žmoguje jauti tvirtą charakterį. Dziedulis, kai prireikia, dar vis pasirodo kaip karys, - vėl girdžiu galvoje ir supratau, kad toks papūgėlių dialogas ne dėl liaupsių man; jis reikalingas kaip įspėjimas būti atsargiam – nešūkalioti, neaikčioti ir elgtis taip, jog tai, ką matau, man ne naujiena. Bet toks dalykas neatrodė paprastas, nes mintyse nuoširdžiai stebėjausi: bet kiek jų daug!
     – Kodėl daug? Trylika. – ramiai atsakė papūgėlė, o kita irgi elgėsi lyg norėdama pagelbėti man, savaip parūpindama reikalingas žinias.
     – Nereikia skaičiuoti, kai žinai, – atsiliepė ir dabar atsitiko tai, ko ir pasakose nebūna. Ji skaičiavo ir vardijo - Motiejus. Jis vyriausias. Ir protinga, kad rikiuotėje pirmuoju eina. Po jo turbūt Anelė ar Elžbieta, o gal Petrė. O penktas – Antanas. Supranti? Pagal eiseną sprendžiu. Vyrų sunkesnė. Dziedulis jau suprato, o tu?
     - Taip, taip, aš irgi pasistengsiu suprasi, - patikino kita, bet šitaip įvardintas pirmasis žygūnų penketukas, tirpdė jėgas mano kojų sąnariuose ir joms jau nebuvo lengvą išlaikyti per šimtą kilogramų sveriantį kūną. Bet šviesos galvoje buvo tiek daug, kad nesunkiai supratau, jog prasideda dar vienas mūšis, kuriame  privalau išlikti. Tai sunkiau negu „žūtbūt“, kuomet atidavus iki paskutinio lašelio jėgas, leidžiama žūti. Šįkart tokio pasirinkimo nebuvo, o tik būtinybė išlikti ir šitai būtinybei įgyvendinti lemtis kažkodėl parodė į mane. Pakėliau pirštus prie smilkinio ir pastuksenau, kaip dar neseniai taip darė Raulas:
     – Taip, taip, aš viską suprantu, – kone pakartojau išgirstus papūgėlės žodžius, bet kad Jonui iš Griškabūdžio nepasirodyčiau įtartinai, atgaliu rankos judesiu, nusikėliau savo kepurę nuo galvos ir neįtikėtinai vikriai ją uždėjau ant jo galvos. Bičiulis slystelėjo į šoną, bet jo galva jau buvo su kepure. Žinojau, kad jam kepurė nebuvo svarbi ir todėl tariau: vis skųsdavaisi, kad net negali atsiminti, kada turėjęs ant galvos kepurę. Vien dėl to gerbk ją ir mylėk. Tai, žinoma, ne galva, bet žinok, kad ant kvailos galvos ir kepurė neužsilaiko.
     Tai buvo netikėta ir papūgėlėms.
     – Ar tu, dzieduli, nori, kad ir dėdė iš Griškabūdžio mus girdėtų?
     – Oi ne, oi ne, – sumojavau abejomis rankomis it gindamasis nuo užpuolusių širšių. Dieve sergėk!
     – Kas „oi ne“? – nusiimdamas nuo galvos kepurę paklausė bičiulis. O aš jau ir pats  pajaučiau prasidedantį karą: vadinu bičiuliu, o negaliu pasakyti: Jonai, mielas, nepyk, bet čia tiek daug sugužėjo dalykų, kad tikėsi netikėsi, bet neturiu teisės parodyti ir pasakyti: štai žiūrėk!
     – Dėk, Jonai, kepurę ant  galvos, ir bus taip, kaip privalo  būti. Dėk, labai prašau.
     Jonas, regis, išgirdo mano balse kažkokį peršulį. Pasižiūrėjo į mane ir, suglostęs taršius, nepaklusnius plaukus, užvožė juos kepure:  
     – Na, kepurė, pats supranti, geresnio skatiko neverta, Tačiau jeigu, kaip sakai, galės padėti bent kiek, kad ir nedaug orientuotis gyvenime, tai manau, kad verta ir ant  galvos užsidėti.
     Pasitaisė ją kartą, kitą, kol prilipo.
     – Ankštoka, bet turėtų laikytis. Ilgą laiką manyta, kad šita galva bus dangstoma dvasininkų biretomis. Gal būt net raudonos spalvos.
     – Apie ką tu?
     – Apie gyvenimą, Pranuci. Apie lūkesčius ir jų žlugimą.
     – Ir vis dėlto apie ką?
.    – Et, gal kada apie tai, kai turėsime daugiau laiko.
     – Manai, kad dar aš galiu jo turėti?
     – Kai Šv. Petras tavo bičiuliui patiki raktus, tikimybių teorija sudaiktėja, tikėjimo horizontai prasiplečia, – dar mįslingiau prakalbo Jonas iš Griškabūdžio, tačiau dėl to sieloje net palengvėjo: suvokiau, kad jo kalbėjimas savo paslaptingumu panašus manam.
     Atitraukiau akis nuo palengva važiuojančio automobilio, nuo vora einančių, nuo sausio dienoje ešerio žvynais žvilgančių žygūnų ir dėbtelėjau į pašnekovą akis. Jo akys mėlynos, neužtušuotos, bet jų gilūs toliai sudrumsti, padūmavę, išaimanuoti griaustinių. Jau buvau pramokęs, žiūrėdamas į žmogaus akis, paspėlioti kaip atrodžiusi žmogaus gyvenimo būtovė, kuri apimta  praeitimi. Jau iš anksčiau žinojau, kad gyvenimas jo nelepino. Net nežinau, kodėl taip atsitikę, bet vienu metu pasijaučiau, kad mano  gyvenime jau nebegali  būti prasmingesnio darbo, kaip bent padrikais štrichais įsigauti į tokią jo panoramą ir pasakyti: O BUVO TAIP. Ir atsirado valandos, kuomet sunkus ir nejudrus, užgulęs popierių, varno Goliau skatinamas, bandžiau užrašyti, kas tuomet atrodė taip reikalinga.
     – A – ūūūū!, – netoliese pašaukė moters balsas
     Jonas irgi jam atsiliepė pasiklydusio miške grybautojo šauksmu.   
     – Gerai, dzieduli, taip ir toliau, – pagirdamos suknibždėjo galvoje papūgėlės ir išgirdau kažkurią sakant:

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties!
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai!
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai,
nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
ne per daug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas, visados gerai žinok.
    
– Kodėl  ne „Pirmyn, vergai nužemintieji\"? - atsiliepiau džiugiu šnabždėsiu. Žinojau, kad padeklamuotos eilės priklauso Archilochui, kuris jas paskyrė sau pačiam. Būtent jas mėgstu neretai cituoti man mieliems žmonės, gal todėl ir pats jas priėmiau manydamas, kad kažkam galiu būti, o gal ir esu mielas, bet neginčytina, kad jos padidino erdvę sieloje.
     – Dar visko bus, dzieduli. Bus. Ir „Internacionalą“ gal net ne kartą giedosime. O Raulai sugrįžta. Matai? Ir neatrodo, kad  titnagu uždegta Šventoji ugnis galėtų užgesti. Mums laikas grįžti  prie jos?.
 – Eime, brolau, – truktelėjau Joną, – o tai atrodo, kad mus aplenks...
– Tu eik, o aš palauksiu grybautojų. Beje, Renė sakė, kad tave pažįsta.
– Renė? Mąstau, vadinasi, esu.
– Nebūtinai Renė Descartes... O kad „ Mąstau, vadinasi esu“, tai akivaizdu.

(Iš „Sugrįžimų“)