Palangėmis mano barbena, barbena vėl lietūs.
Boluoja užuolaidos, dangsto nuo gatvės mintis.
Taip skuba patamsy į sąmonę mano skylėtą
Ir verždamos laukia kol smegenys mano ištiš.

Kažkas ilgesingo, bedieviško, spaudžiančio širdį,
Kaip sapnas pajuodęs, kaip slystanti naktį dulksna.
Nenoriu į juodumą nerti, dar kartą paklysti.
Vėl juokias likimas – taurė vėl nuodų pripilta.

Bemiegis pasaulis užgriuvo, jam klaidžiot pabodo,
Sulankstęs sapnus, įsisupo į namo kertes.
Manęs net neklausęs, jis suruošė vėlei sau puotą
Ir smaginas trankiai, kol žvaigždės savaime užges...