pritvinko debesys ir netelpa į odą —
migloj sprogimas ritas nuo kalnų.
o sako — greit žydės pražilę sodai,
kažkur turėtų — gal už debesų?
suglumęs angelas iš praeities portreto
atklysta naktimis skaityt maldų.
kodėl jis panašus į rymantį skeletą,
tik be lemtingo dalgio už pečių.
Išeičiau patylom, akim jei nebaksnotų
linguojanti už nugaros akistatos ponia,
suvedus sąskaitas į plyštantį blaknotą
ir jau nubraukus pieštuku mane.
pavasaris išbars — šypsnys iš tikro suplanuotas
ir veikia sistema senu vardu „Turi“,
o aš turiu tik debesis, kurie liūtim raudotų,
jei tu nebūtum ta vienintelė kliūtis.