Supiltas kapas vienišas ant skardžio
Žole apaugęs glaudžias prie Neries.
Tokia tyla, tik girdis – upė meldžias.
Nuleidęs galvą gluosnis tau išties

Šakas liaunas. Ir tūps ant jo vėl paukštė.
Šlamės tie medžiai žaluma vaiskia.
Tik vakaras atslinkęs kalbins baukščiai
Apaugusias mintis žalia žole.

Naktis vien glaus ryškia šviesa mėnulio
Ir atspindy dangaus vanduo šnarės.
Taip greit pamirš – čia tavo kūnas guli...
Ištirps jausmai ir nebeliks vilties

Regėti sodus, bąlančius gegužy
Ir svaigti ievų skleidžiamais kvapais.
Jaunystė tavo viesulu praūžus
Išdils, ištirps iš atminties visai.

Nebus čia nieko – kryžiaus nei paminklo,
Tik gluosnio šaknys tavo širdį lies.
Kokia tyla...Kokia tyla aplinkui...
Vien žvilgsnį jausi tolimos žvaigždės...