Kambarinė gėlė, juk tikrai jai nešalta,
Ir vėjas nedrasko žiedų,
Tik vis žiūri ir žiūri į tolį per langą,
Lyg norėtų nueiti keliu.

Kas vilioja lepūnę – niekados nesuprasti,
Viduj šilta ir gera, saugu.
Neužkrinta šalnelė net žvaigždėtąją naktį,
Kai ji žaidžia mėnulio taku.

Skleidžias žiedas, o rodos, vaivorykštė bėga,
Atsispindi stikle spinduliai.
Apkabintum taip visą, suėmęs į glėbį,
Jei nebūtų gėlė, bet Jinai.

Tik ir vėl. Juk dažnai taip ir žmogui nutinka –
Taip gailies, jog esi be sparnų,
Nors žinai, kad erdvė per šalta, nesvetinga,
Ir neskirta tau būti paukščiu.

Kambarinė gėlė gręžia žiedą į saulę,
O galėtų pažvelgt į mane.
Tik gal ji, kaip ir aš, nuo pat rytmečio laukė,
Kol nušvis ugniaveidė lange.