Medininkų tvirtovė

Tyli tvirtovė pasitinka,
Kadais ji buvusi didinga.

Dabar tik akmeninės sienos
Dar laiko atmintį kasdieną

Seniai prabėgusių laikų -
Kovų, taikos... ir vėl kovų.

Tik akmenėliai tyliai  kalba,
Kaip teikė jie žmonėms pagalbą

Ir gynė juos nuo piktavalių,
Kitų tautų žiaurių karalių.

Taip kantriai saugojo, mylėjo,
Tvirta siena už juos stovėjo.

Ir liūdi vargšai akmenėliai,
Mirčių tiek daug jie matė vėlei,

Tiek daug kančios čia išgyventa.
Juk argi taip Kūrėjo lemta?

Maldavo jie žmonių dainuoti,
O ne tuščias kovas kovoti.

Tačiau jų niekas negirdėjo.
Tik karčios ašaros riedėjo,

Kai meldė motinos dangaus
Duot laiko vėl ramaus, taikaus,

Kad jų vaikai laisvoj žemelėj
Atrastų šviesų meilės kelią.

Atėjo jau laikai kiti
Kai kovos lieka užmaršty,

Kai bunda vėl šviesus žmogus,
Kiekvienas tėviškei brangus.

O akmenėliai turi širdį,
Dabar jie laisvės dainą girdi.

Dabar jie gali būti ramūs -
Taika gyvena mūsų Žemėj,

O ta senų laikų dvasia
Lai  ilsisi akmenyse.
Laimužė