Nekeiksiu, nekaltinsiu
tos valandos,
juk žinai -
skaudžiai gelia dagiai
basas kojas.
Staugia vilkė gūdžioj
pilnaties naktyje -
mirties kilpą
ne vakar padžiovei.

Išbraidysiu, išminsiu
paklodes nakties.
Tie dagiai? Ak, nekeiksiu -
pražys vėl.
Supsis juokas žolėj
po dangum, po žvaigždėm,
juk žinai -
grįžta paukščiai pavasariais
išskubėtos jaunystės.