Kas dieną baltas lapas nuo pat ryto,
Rašau jame žalias gyvenimo svajas.
Kas kartą naujas, nematytas
Pabunda rytas, laukiantis tavęs.

Kiekvieną vakarą į nebūtį paleidžiam
Jausmus, mintis ir patirtas dienas.
Neturime nakties slaptybėj veido,
Tik gyvastis klajoja po erdves.

Vidaus gelmėj gyvuojanti būtybė —
Tamsos tyloj, kur nesiekia kaita —
Neliečiama tyroji amžinybė,
Kasryt atgyjanti vis ta pati, o ne kita.

Vis ta pati esybė vėl pabunda,
Sugrįžta pojūčiai ir mintys, ir jausmai.
Sugrįžta vėl gyvenimo pagundos,
Bet suvoki, toks pat nepaliestas likai.

Toks, kokį vaikystė į metus augino,
Jie greitai lėkė, vijos juos jausmai.
Kasdieniai potyriai esybę subrandino
Atskleisdami, kad jau turėjai, ką radai.

Ir viskas, ko siekei — save labiau pažinti
Per laiko tėkmėje ištirpstančias dienas,
Iš naujo sau ir dar tvirčiau priminti,
Kad vidujai nekintamas — tas pats.

Tas pats gyvavimas ir ta pati esybė,
Tas pats alsavimas, nors laikmetis kitoks,
Tavim gyvuoja visatos amžinybė,
Nors sau atrodai kartais tu nei šioks, nei toks.