Tąnakt laukinės jūros pakrašty ištirpo sniegas. Pasibaigė žiema, bet niekaip negalėjome sulaukti pavasario. Ši naktis įstrigo mūsų atminty. Liūdnas dangus primena, o jūra kaskart vis traukiasi tolyn.
Mes tokie menki. Sutirpdėme sniegą tuščiomis aistromis.
Dabar – tokie pat tušti neturim nieko. Aistrą išgėrėme kaip rytinę kavą.
Visur tuščia.