8

Traukinyje mane apėmė nuojauta, kuri rėkė, kad viskas nueis velniop, nesvarbu ką bedaryčiau. Aš netikiu mistinėmis nuojautomis, vizijomis ar astrologų žadamomis nelaimėmis birželio mėnesį. Bet nuojauta egzistavo nepriklausomai nuo mano tikėjimo. Vainė  išlipo pirma ir nekantriai trepsėjo aiškiai rodydama, kad greičiau vilkčiau savo senus kaulus. Vos spėjau lėkti paskui mergaitę, kurios nekankino jokios tamsios nuojautos, ji degė jaunatvišku maksimalizmu ir noru nuveikti kažką svarbaus. Aš, geriausiu atveju, degiau noru užsidirbti SR minėtus 10 procentų. Nors kur man tuos pinigus dėti? Turiu visko, ko man reikia: pilną šaldytuvą, gyvenamą vietą, nemažas cigarečių atsargas. Negi mano gyvenimas pagerėtų turint milijoną? Namai, automobiliai, jachtos, salos, tušti blizgučiai... Vienintelė protinga investicija aiški:
- Vaine, aš tau atiduosiu pusę to, ką man sumokės Julija. Manau, tai bus nemaža sumelė, kurią pasaugos bankas, kol tau sueis aštuoniolika.
- Gražus gestas, bet Julija man pasiūlė septynis procentus nuo būsimo pelno. Ji man mokės grynais ir bent uždirbsiu viską pati. Manau tau ji nemokės daugiau nei aštuonių procentų...
Teliko sugriežti dantimis ir įlipti į dvokiantį Julijos liftą. Man nusispjauti į pinigus, bet pikta, kai tavo darbą įvertina per pigiai. Čia principo reikalas. Net jei tektų derėtis visą naktį, mano užmokestis bus standartiniai 10 procentų...
Koridoriuje maloniai nustebino šviesa- kažkas pagaliau sutaisė apšvietimą. Pasiryžęs kovoti dėl savo užmokesčio, kurio tyrinėjant iš filosofinės pusės man visai nereikia, pabeldžiau į duris. Julija greičiausiai sėdėjo prie durų, nes jos atsivėrė akimirksniu.  Julija vilkėjo nutrintus džinsus ir baltus marškinius: marškiniai man pasirodė vyriški, kas iškart man sukėlė keistą pasipiktinimą. Dieve šventas, duok man stiprybės... Ji padalijo savo ilgus plaukus į dvi lygias kasas. Aš galėčiau išvardyti dešimtis moterų, kurios apsirengusios tokiu „naminiu“ stiliumi atrodytų klaikiai, bet ji vis dar atrodė nuostabiai. Vainė nutraukė tylą:
- Labas, aš būsiu antroji empatė, mes kalbėjomės telefonu. Man didelė garbė prisidėti prie tokio svarbaus projekto ir aš sutinku su tavo pasiūlymu. Septyni procentai man puikiai tiks.
  Julija atrodė nustebusi:
- Na aš nesitikėjau, kad tu tokia jauna... Bet nesvarbu, laikas nerti į kitą prisiminimą. SR man jau pranešė, kad jis bus susijęs su O\'Sullivano ankstyva karjera. Apie ją gana mažai žinoma...
  Neapsikentęs pratisai sušvilpiau:
- Užmiršom gana svarbų dalyką - mano užmokestį, kuris geriau būtų 10 procentų iš bendro pelno - kitaip jokio svarbaus projekto nebus.
  Julija abejingai truktelėjo pečiais:
- Na, tebūnie  dėl tavo ramaus miego dešimt. Uždirbsim tiek, kad tavo užmokestis nieko nepakeis. Jeigu neturite kitų klausimų, laikas nerti į prisiminimų sūkurį.
- Julija, O kaip tavo kasdieninis darbas mokykloje?
- Nežinau, nebuvau ten keletą dienų. Galbūt esu atleista, bet iš kitos pusės sunku atleisti žmogų, kurio nėra darbe. Aš niekada nebegrįšiu į tą pragaro skylę, taigi man nusispjaut.
  Linktelėjau ir įėjau į vidų. Julija jau paruošė pagalves, antklodes ir kitus paminkštinimus mūsų „nardymui“: nekenčiu atsibusti lyg sudaužytas. Tikėjausi kažkokio pokalbio ar tuščio mandagumo, bet Julija suriko: „Mėlynas23“ ir viskas nugrimzdo į tamsą...

  Atsibudau saulės apšviestame parke. Aukšta tvora iškart sukėlė įtarimą. Greitai sutikau moterį   aršiu žvilgsniu, kuri bumbėjo neaiškius prakeiksmus ir patvirtino mano nuojautą. Čia vienos iš daugelio psichiatrinių, kuriose dirbo O\'Sullivanas, kiemas. Ne tokie pavojingi ligoniai čia lepinosi saulute ir medžių žaluma. Žvilgsniu aprėpiau visą „parko“ teritoriją: akis netruko užkliūti už prisiminimo savininko. Džimis sėdėjo ant akiai mielo pasteline geltona spalva dažyto suoliuko ir monotoniškai kramtė sumuštinį. Neilgai trukus link SR tėvo pajudėjo vyresnio amžiaus afroamerikietis. Iš jo kostiumo ir ramios laikysenos spėjau, kad jis kolega, o ne pacientas. Nors teko girdėti įdomių istorijų apie pacientus persirengusius gydytojais. Vyresnysis kolega atsisėdo šalia Džimio ir švarke sugraibė cigarečių pakelį:
- Džimi, nesupyksi, jei aš užsirūkysiu? Vis dėlto  paskutinė diena darbe, o rytoj jau tebūnie palaimintas pensijos fondas ir tingus gyvenimas.
- Na, jeigu turi vieną cigaretę ir man, gali rūkyti. Klarensai, ką veiksi po dvidešimt metų šitame darbe?
  Klarensas pridegė dvi cigaretes ir trumpam susimąstė.:
- Nežinau, ką veiksiu, bet žinau, ko neveiksiu: nebėgsiu raminti šizofreniško trečią valandą ryto. To pirmai pradžiai pakanka. Žinai, kad turiu jaunesnę merginą?
- O kaip tavo žmona?
- Klaidų padarom visi. Išsiskyrėm prieš porą metų. Nemeluosiu, buvo sunku, bet tada susipažinau su Sofija.  Žinai, pabuvęs su ja supratau, jog dvidešimt prakeiktų metų, gyvenau dėl dalykų, kuriuos daryti reikia. Dabar gyvensiu dėl dalykų, kuriuos daryti noriu.
- Euforiškos nuotaikos... Tik jos praeina ir tada jau ruoškis kitoms skyryboms.
- Nebūk ciniškas, Džimi. Mano nuomone, esi geras specialistas,- galbūt tavęs laukia savotiška šlovė,- bet namie tavęs laukia tik nešiojamasis kompiuteris ir lagaminas.
- Man patinka keliauti ir rinkti patirtį. Nejaugi pasistatyti namą, vesti ir užauginti vaiką -vienintelis žmogaus gyvenimo įprasminimas?
- O kokio gyvenimo įprasminimo tu norėtum?
- Aš norėčiau padėti tiems, kurie įkalinti nuosavoj galvoj. Aš turiu omenyje padėti, o ne patraukti visuomenei nuo akių. Aš įsitikinęs,kad turi būti būdas išgydyti visiems ir jis paprastesnis nei mes manėme.
- Ach Džimi, neieškok Panacėjos.  Geriau nuspręsk, ko nori sau. Patikėk, aš nugyvenau pakankamai ilgai, kad žinočiau,jog Panacėjos nėra ir negali būti. Žinoma, per pastarąjį dešimtmetį farmacijos kompanijos pristatė daug „stebuklingų tablečių“, o keli idealistai - naujų gydymo būdų, bet nė vienas nepretendavo į atsakymą į visas problemas.
- Tai ką tu siūlai, Klarensai? Užmerkti akis, pamiršti tikslus? Geriau nusipirkti prabangų automobilį ir namą? Čia tavo atsakymas? Plaukti pasroviui ir tiesiog spjauti?
- Ach vaiki, neverta taip karščiuotis. Kiekvieną dieną padaryk viską, kas tavo galioje, bet nepamiršk gyventi ir dėl savęs.
- Mano galios, matyt, per mažai... Ko aš čia išvis plėšaus?
- Turbūt todėl, kad kitaip nei daugelis dar turi idealų ir svajonių. Ai Džimi, ko mes vis nukrypstame į tokias temas? Girdėjau, kolegos iškepė man pyragą. Gal po gabalą ir gyvenimas vėl gražus?
   Parkas ir viskas aplinkui staiga ištirpo. SR balsas paaiškino situaciją:
- Pyragas vis dėl to nepadėjo. SR tėvas susikrovė lagaminus ir ruošėsi išvykti. Prieš kelionę jis užtruko bare, kur sutiko jam gana ypatingą žmogų... Bet apie tai kitą kartą. Manau, istorikė pradžiai turės darbo su šituo epizodu. Atsijungiame...
  Atsibudau ant Julijos pamėtytų pagalvių krūvos. Bjauriai nugulėjau petį. Likusi mūsų trijulės dalis jau sėdėjo ant sofos. Bet abi atrodė sutrikusios. Mane taip pat stebino O\'Sullivano ryžtas. Atrodė, jis jau žinojo savo vaidmenį. Jokių nukrypimų ar abejonių. Jis žinojo, kad jam lemta išgydyti sergančius ir pakeisti pasaulį. Iš kur jis ėmė tą įsitikinimą? Mūsų dienomis visi žino savo talentą ir galimas profesijas. Bet net mes neturime tokio pasitikėjimo, kad esame geriausi savo srityje. Telieka spėlioti, kaip stiprieji, keičiantys pasaulį, tampa tokiais, kokiais tampa... Beveik pamaldžią tylą nutraukė mano mobiliojo melodija. Burbėdamas atsiliepiau:
- Emilis Valaitis jūsų paslaugoms, nors skambinate tikrai ne laiku.
- Labas, čia aš, Egidijus. Radau tavo raštelį. Pas mane tokia bjauri situacija... Manau empato pagalba man praverstų.
- Egidijau, tu negali būti mano pacientas. Mes jau pažįstami. Galiu pasiūlyti neblogų alternatyvų.
- Na, tada tiesiog pasišnekėkime. Žinai, tą visą parą dirbančią kavinę Malūnininkų gatvėje?
- Pasišnekėti galime, bet išgerti - ne. Manęs laukia nemažai darbo.
- Tebūnie taip, nors man į darbą visai nesinori. Susitiksime už trijų valandų. Iki greito.
- Iki, Egidijau.
  Taip viskas vienu metu ir ne kitaip. Julija jau pradėjo rašyti ir nekreipė į mus jokio dėmesio. Na, ir kodėl ji tokia nepakenčiama? Vainė sugraibė Julijos šaldytuve braškinių ledų ir jautėsi kaip namie. Taip, šios paauglės nemandagiu elgesiu iš vėžių neišmuši... Mes tokia šauni trijulė - nei pridėsi, nei atimsi:
- Manau laikas eiti namo, Vaine.
- Tu manęs visai  nepažįsti: jeigu man prieš nosį nemojuoja laikrodžiu ir neišneša stalo bei sofos,aš pasilieku svečiuose ir tris dienas. Eik, o aš stebėsiu kūrybos procesą ir atliksiu taisymą. Kai grįši, galėsi pareikšti savo nuomonę. Taip dirbsime netgi efektyviau.
  Neturėjau jėgų ginčytis... Manęs dar laukė Egidijus, o ir bjauri nuojauta kuždėjo, kad viskas tik prasideda. Bjauriausia, kad negalėjau tikėti, kad esu geriausias...