Išleistuvės (3)

Krautuvę atidarė paprastą dieną, pradžioje savaitės, kad pirmiau vietiniai apžiūrėtų ir įvertintų. Pirkti, aišku, visi tuoj nepuls, bet smalsuolių, be abejonės, atsiras nemažai. Reikia, kad žmonės per paprastas dienas po truputį apsiprastų, o ir pačiam Klimui reikia be strioko susipažinti su nauju darbu ir su žmonėmis  – būsimais klientais. Jei atidarysi sekmadienį ar turgaus dieną, tai tų smalsuolių gali atsirasti net per daug. Baisu, kad užplūdę nenusiaubtų tokio dar neįgudusio pardavėjo.
Visą savaitę žmonės ėjo ir ėjo. Po truputį pirko, po truputį žvalgėsi. Visus viliojo virš durų pakabinta graži iškaba, tvarkingai išdėliotos lentynose prekės ir dailus vyriškis už prekystalio. Ne koks žydelis, o savas, lietuvis. Pirma lietuvio parduotuvė miestelyje visiems labai tiko prie širdies.
Visi žinojo Klimo meilės istoriją ir dabar su tam tikra pagarba žvelgė į jį, išdrįsusį žengti dar vieną tokį drąsų žingsnį.
Kai atėjo turgaus diena sekmadienį, prekyba dar pagyvėjo. Buvo parduota nemažai smulkių prekių, žibalo ir pusė bačkos silkių. Išleisti pinigai po truputį ėmė grįžti ir Klimui buvo malonu juos skaičiuoti, parėjus vakare iš parduotuvės.
Tokia tai ir buvo pradžia, o toliau viskas ėjo tik geryn. Per porą metų prekyba taip išsiplėtė, kad jau nieko nepritrūkdavo lentynose, kaip kad buvo pradžioje. Čia jau dabar galėjai nusipirkti nuo adatos iki statybinių medžiagų. Net stiklo, geležies ir cemento. Patalpa darėsi ankšta. Teko išsiplėsti ir į kamaraitę, ir į laiptinę, o kieme dar pastatyti sandėlių, kur buvo laikomi maišai su druska ir trąšomis.
Kai ketvirtais metais po vedybų gimė mergaitė, buvo iškeltos prašmatnios krikštynos, sukviesta daug svečių. Nors Dangutė ir norėjo, kad būtų pakviesti Klimo tėvai, tačiau šis atkirto:
– Nereikia. Išėjau kaip stoviu. Per tiek laiko nė akių neparodė, nepasiklausė, kaip aš gyvenu, ar turiu ką valgyti. Iki šiol apsiėjom be jų, apsieisim ir toliau. Aš jiems nieko blogo nepadariau. Turėjo laiko pagalvot, kad pasielgė su manimi neteisingai.

Į miestelį atkėlė policininką. Dabar jau miestelis turi savo angelą sargą. Jis žiūrės, kad čia būtų tvarka, saugos gyventojų ramybę, tramdys mušeikas ir girtuoklius, spręs miestelėnų tarpusavio ginčus ir konfliktus. Bet kol kas jis tik uždraudė jaunimui dainuot vėlai vakarais, tuo labiau naktimis, prikabino ant namų sienų skelbimų su įsakymu, kad reikia laikyti pririštus šunis ir kad prie sodybų iš gatvės pusės nebūtų išlūžinėjusios tvoros.
Taigi miestelyje padaugėjo inteligentų: klebonas su vikaru, pradžios mokyklos mokytojas su šeima ir policininkas su žmona. Jis prisistatė klebonui, mokytojui, užėjo ir pas Klimą į krautuvę. Šį bei tą nusipirkęs bei užkalbinęs pardavėją, policininkas neskubėjo išeiti. Klimas iš mandagumo perkėlė per prekystalį kėdę ir pastatė ją svečiui. Šis mielai prisėdo.
Klebonas su vikaru rūpinasi bažnyčios reikalais, mokytojas užimtas mokyklos ir šeimos rūpesčiais, o policininkas tiesiog neturi, kas veikti tokiame mažame ir ramiame miestelyje. Namuose jam nuobodu, užtat jis ir sėdi per dienas krautuvėje. Klimas  – vienoje, o policininkas Vacys  – kitoje prekystalio pusėje. Kada tik Vacys neužeitų, visada randa pastatytą tą pačią kėdę, kurią Klimas pastatė pirmą kartą, ir nekviečiamas ant jos sėdasi. Kai nėra pirkėjų, jie šnekučiuojasi apie orą, apie šiokias tokias naujienas, o paskui netgi apie politiką. Retkarčiais ir šaškėmis sulošia.
Kai ateina pietų metas, Dangutė pakeičia Klimą. Tada pakyla ir Vacys, tačiau dar pakalbina Dangutę. Ši mandagiai atsako:
– Laba diena, pone Vaclovai. Kaip laikotės? Seniai bemačiau.
– Negali būti. Juk aš čia kasdien taip sąžiningai sėdžiu,  – stebisi Vacys.
– Vakar juk nebuvote?
– Iš tiesų. Vakar buvau trumpam išvykęs į nuovadą,  – prisipažino Vacys.  – Malonu, kad pastebėjote. O šiaip, tai jeigu tiktai panorėsit, visada čia galit mane pamatyti,  – nusijuokė ir nužvelgė Dangutę.
– Visada malonu jus matyti,  – mandagiai atsakė ji ir tuoj pakeitė kalbą.  – Pasakykit poniai Adai, tegul užeina pas mane, kai tik galės. Parvežė man iš miesto naują vokišką madų žurnalą.
Nuo pat policininko atvykimo jų šeimos labai susidraugavo. Policininkas pas Klimą, o jo žmona Ada pas Dangutę nuolat sėdi. Jie vaikų neturi, namuose nėra kas veikia, taip ir žiūri, kur praleist laisvą laiką. Klimui tai nieko, o Dangutei, darbais užsiėmusiai, tai netgi ir trukdo. Kai Ada sėdi kambaryje, tai gerbdama viešnią ji negali dirbti, bet, kai labiau suartėjo ir net pasidarė draugės, tai Dangutė nebekreipdavo į tai dėmesio. Nepaleisdama darbo iš rankų, ji šnekučiuodavosi su Ada. Jei iš tiesų, tai Dangutei ir nereikia daug šnekėti. Šneka ir plepa daugiausia pati viešnia, storulė čiauškutė ponia Ada. Dangutė tik įterpia žodį kitą ir dirsteli į žurnalą, kai ši nori kažką parodyti.
Kartu jie jau atšventė ir ponios Ados gimtadienį, kur buvo labai smagu. Prasėdėjo iki aušros, daug dainavo, vyrai gerokai išgėrė ir visi smagiai pasišoko prie patefono muzikos.
Pasirodo, Vaclovas labai galantiškas vyriškis. Po kiekvieno šokio jis bučiavo Dangutei abi rankas. Tuo tarpu Klimas, gal kiek grubokai, pakratydavo minkštą, putlią ponios Ados rankutę, tačiau ši vis tiek buvo patenkinta, pašokusi su tokiu įspūdingu vyru. Išsiskirdami jie visi draugiškai pasibučiavo. Vaclovas taip stipriai prispaudė Dangutę prie savęs, kad ši net nejaukiai pasijuto ir pasistengė kaip galima greičiau išsilaisvinti iš jo glėbio.
– Dabar jau pas mus švęsime Klemenso vardines,  – pasakė Dangutė ir pasitraukė toliau nuo Vacio.  – O mes, Klimai, jau einam greičiau,  – dar ji paragino vyrą,  – leiskim žmonėms pailsėt. Mums irgi ne pro šalį numigti kokią valandėlę.
– Ačiū. Buvo labai smagu,  – padėkojo Klimas ir vis tik susiprato pabučiuoti poniai Adai ranką.  – Iš anksto kviečiu pas mus į mano vardadienį.
skorena