(Metu metus dongstiaus eilieraštēs...)
Metu metus dongstiaus eilieraštēs
No tēp tuolėma, svetėma svieta.
Ščīrā vierėjau – nikumat neatēs:
Mon pleinetuo nebova žadieta.
Ka atejė, aš jau nebatsėsokau:
Retē vėinė – kam ėš anū čīdītėis?!.
Ėšsėgīniau tuo varda... Atsėsakiau
Sava šėrdėis kāp cėnuos ėšlīdītas.
Ta, ka ejė pro šali, aš nekriuokiau -
Neėšsprūda ni žuodis, ni gaida.
No skaudoma tik ontakius soraukiau...
Tiktā dontis sokondau... Lai baida!..
Ėštoriejau. Ėštvėruojau. Tebeso.
Tiktā nieka be smertė neblaukiau.
Bėra ašaras rodėnėis debesū.
Vies - kāp smaugams - ėš pastuogiu kaukė.
Ka pargrīža, aš dėdlē ešsėgondau:
Juk isėkaliau – mon tas neskėrta!..
Ta ni šėlėma kelė nebatrond jau -
Mėslės osnimis, kėitēs apvėrta.
Ėr lig šiuolē bėjau da pavuožuotė,
Ka galiesio par nauji pradietė
Tou, kuo nebie ni sapnie, ni puomietie...
Tou, kas bova pleinetuo žadieta.