Kai lašas po lašo

Pernykštes ražienas užglostančius debesis
Šėliojantis vėjas sudrasko ir neša.
Patižusio grumsto kantrybė taip radosi,
Kai lašas po lašo ir lašas po lašo.

Išbrinkusio pumpuro plėšomas kiautas
Vos vos savo skrynią užvertą sulaiko.
Pirmais spinduliais per naivu pasikliauti —
Šalna trenks per nosį, bus verkti po laiko.

Jauti — pilnos kertės pritvinkusios lūkesčio?
Ražienos nusineria ochrinę odą.
Kaip dangų pasiekti — visų bendras rūpestis,
Kai debesys plyšta ir saulę parodo.

Užgieda krūtinėj širdis tartum paukštis —
Atliepia į garsų gyvenimo džiaugsmą.
Visi pumpurai savo kraitį iškrausto,
Ir drėgnus šilkus liaunos šakos išdžiausto.

Po sąstingio buvusio kylantis alasas
Sijoja visus į gyvuosius ir mirusius.
Kažkas atkakliai iš po grindinio kalasi,
Tačiau ne savim, bet pavasariu giriasi.
Nijolena