Ar gali būt mieliau?

Mieliems anūkams

Ar gali būt mieliau, brangiau už tai,
Kada prie veido, metų išvagoto,
Tokias žydras, šiltas akis matai,
Mažas rankas, kur tavo skruostą glosto?

Akimirkos trumpos už nieką nemainai,
Tiktai džiaugiesi išdidus, laimingas,
Kad žemėj tarp žmonių neveltui gyvenai,
Ir dar daugiau – esi čia reikalingas.

Savų darbų mums niekad nepasverti,
Nenustatyt tikrosios jų vertės,
Atėjom pašaukti tėvų tiesiog gyventi,
Būt jungtimi skirtos tau giminės.

Galbūt ne tu, galbūt tiktai vaikaičiai
Pažins vainiką kažkada šlovės,
Bet bus dalis ir tavo krauto kraičio,
Kuris svarbiausiam žingsniui jų padės.

O angele, kuris mane vedei
Per sunkumus painius, gyvenimo brūzgynus,
Padėk šiandien ne man, padėki jiems,
Tegul tik žydinčius takus šios akys žino!
skroblas