Teip sedėtum unt debesią kraštą
Ir čiulbėtum kaip špakas preš saulį,
Ar preš vėjų, kai lizdų išdraską,
Ir kai dūšių ažduoda, kai kiaurai

Košia laikas talyn nusiskubinis,
A tu vietaj, priaugis pre debesią.
Kažną kas pasiskoliną ugnį
Iš pačias gilumas, dabar klapatas

Kaip jų gyvų atrast, neažgysusių,
Kaip parsnešt, pilna skersvejų saujaj
Ir širdy... Aš žmagaus paprašysiu
Ažustot na pagairių iš šiaures.