Gatve eina maža mergaitė ir jos mama. Mama tempia dukrą už rankos ir galvoja, kaip greičiau grįžti namo, palikti dukrą ir lėkti pas drauges. Dukra to nenori, ji nori daugiau pabūti su mama, pasidžiaugti vaikyste... Bet deja, mama apie tai net nepagalvoja, jai nesvarbu, kaip jaučiasi atžala... Mamai galvoje tik draugės, vakarėliai, linksmybės, o dukra...
  Einančiai gatve mamai pakrypo koja ir ji suklupo, nieko blogo neatsitiko tik lūžo batelio kulniukas... Ji labai susinervino, bet laimei visai netoliese buvo batų parduotuvė į kurią ji ir patraukė... Dar stipriau už rankos tempdama dukrą mama bėgte skubėjo į parduotuvę. Ji nenorėjo vestis dukros į vidų ir ją paliko stovėti lauke prieš tai tarusi:
  -  Diana (toks buvo mergaitės vardas), tu jau didelė mergaitė, gali gatvėje pabūti ir viena... Tik niekur neik, neturėsiu laiko tavęs ieškoti – tarė mama ir nuskubėjo pirkti naujų batelių.
   Mergaitė nieko netarusi tik pajudino galva sutikdama ir apsidairė. Šalia pamatė žaislų parduotuvę ir nedrąsiai prie jos priėjo. Vitrinoje ji išvydo padėtą mažą, stiklinę lėlę... Ji jai taip patiko... Lėlė buvo stiklinė, maža, labai miela ir graži. Ta lėlė patraukdavo visų akį. Diana suprato, kad jos niekada nepajaus savo gležnose rankose, nes mama jai to tikrai nenupirks. Kai mergaitė apie tai pamąstė, pamatė šalia stovinčia moterį ir dukrą... Jos abi labai mylėjo viena kitą, mama jai pirko žaislus, saldainius. Tada Dianai ištryško ašara ir ji prisiminė močiutės dainuota daina:

Aš matau kaip iš tavo akių
Rieda ašara skaidri
Aš girdžiu kad naktim tu verki
Ir minčių surišt negali

Apsidairyk, juk pasaulis
Dar nepasviro kitu kampu
Tik pažiūrėk dar šviečia saulė
O tai gyvenime labai svarbu, svarbu...

  Kažkas uždėjo  ranką ant peties. Tai buvo mama, ji pažiūrėjo į vitriną... Sustojo ir tarė:
    - Nė negalvok, kad pirksiu tau tą lėlę... Eime greičiau, aš vėluoju... Ir ko čia žliumbi? Nebūk mažvaikė.
   Mergaitė pradėjo dar labiau verkti ir mama smarkiai timptelėjo ją už rankos, lyg norėdama sušukti tylos...  Jos grįžo namo, mama nuskubėjo persirengti ir išėjo iš namų... Nieko netarusi. Diana atsigulė ant lovos ir vėl pradėjo verkti kol užmigo.
   Taip praėjo 20 metų... Diana iš mergaitės tapo mergina, o vėliau moterimi. Ji susilaukė nuostabios dukrelės Kotrynos.  Vieną dieną ji ėjo su Kotryna gatve, bet visiškai kitaip... Ji netempė Kotrynos, o tik švelniai laikė už rankutės... Diana vėl, kaip ir prieš 20 metų, pažvelgė į vitriną prie kurios pribėgo Kotryna... Ji pamatė tą pačią lėlę ir prisiminė dainos žodžius:

                                                        Aš matau kaip iš tavo akių
                                                         Rieda ašara skaidri
Aš girdžiu kad naktim tu verki......

Ji net negalvojusi priėjo prie prekystalio ir nupirko lėlę... Lėlė spindėjo lyg jos ašara. Ašara buvo ne iš skausmo, o iš džiaugsmo... Iš džiaugsmo, kad ji turi dukrą, turi gyvenimą ir nėra tokia, kaip jos mama...