Klasicistinio istorinio spektaklio

scenarijus pagal Jozefo Franko knygą

„Atsiminimai apie Vilnių“

Veiksmas vyksta Vilniuje XIX a. pradžioje.

Veiksmo vieta – Jozefo  Franko namai. Veiksmo laikas – 24 val.

I SCENOS VEIKĖJAI:

Gydytojas Jozefas Frankas

Jozefo žmona dainininkė Kristina Gerhardi

Tarnaitė Benedikta

Sesuo Margarita

Luiza Radvilienė

Jos dukra iš pirmosios santuokos panelė Valecka

Valkata Giedrimas

Valkata Budrimas

Valkata Kreivys

Valkata Macius

Valkata Prancūzas

II SCENOS VEIKĖJAI:

Gydytojas Adomas Abichtas

Gydytojas Mykolas Homolickis

Gydytojas Ferdinandas Niškovskis

Jonas Sniadeckis:

  (Taip pat: Tarnaitė Benedikta)

III SCENOS VEIKĖJAI:

Ponia Benigsen

Grafaitė Sofija Tyzenhauz

Jos guvernantė panelė Tasen

Ponia Sulistrovska

Jos dukterėčia Michalina Vilehurska

Adomas Abichtas

IV SCENOS VEIKĖJAI:

Itin Ponia (Madlena Moravska)

Ponios I - VII

V SCENOS VEIKĖJAI:

Kristina ir Margarita

VI SCENOS VEIKĖJAI:

Kunigundą įsimylėjęs kunigaikštis Konstantinas

Karininkas, įsimylėjęs Kristiną, po to aktorę Žorž

VII SCENOS VEIKĖJAI:

Prancūzų aktorė tragikė Žorž

Kunigaikštytė Kunigunda Giedraitytė

Moljero  komedijos „Juokingosios pamaivos“ atlikejai -

Aktorius Rustemas

Aktorius Merlinis

Aktorius Pinabelas

Itin Ponia Madlena Moravska, Kunigunda Giedraitytė, Ponia Sulistrovska ir Michalina Vilehurska.

(Taip pat šioje scenoje aktyviai veikia: tarnaitė Benedikta, ponia Benigsen, veikia visi profesoriai, ponios, visi svečiai – klausosi, užkandžiauja, bendrauja)

VIII SCENOS VEIKĖJAI:

Konstantinas, Kunigunda, Margarita, Kristina, visi svečiai

IX SCENOS VEIKĖJAI:

Jozefas, Kristina, Margarita, Benedikta

Baudžiauninkė Marija

Baudžiauninkė Kortyna

Valkatos – Giedrimas, Budrimas, Kreivys, Macius, Prancūzas.

                                      SCENARIJUS

I SCENA

Gydytojas Jozefas Frankas sėdi susimąstęs savo darbo kabinete. Ateina tarnaitė Benedikta, nešina vakariene ir sesuo Margarita su nauja staltiese ir rankšluosčiu. Abi tūpteli.

BENEDIKTA: Pone, vakarienė.

JOZEFAS: Nešk atgal, Benedikta, aš nevalgysiu.

BENEDIKTA: Bet, pone Jozefai, ponia mane bars, kad nepalikau jums... Prieš akis toks ilgas vakaras...

JOZEFAS: Jau sakiau, Benedikta, kad nevalgysiu... Išnešk vargetoms. Tepavalgo. O  kostiumą paruošei?

BENEDIKTA: Taip, pone, beliko baigti drapiruoti...

JOZEFAS: Ar ponia numatė visas smulkmenas?

BENEDIKTA: O taip, pone, tik vietoj lakštngalų liežuvėlių bus paruoštas jaučio liežuvis...

JOZEFAS (juokiasi): Gerai, Benedikta, tik pasmulkink, kad galėtume pasijusti tikrais romėnais...

BENEDIKTA (tūpteli ir džiugiai kalba): Gerai, pone (išskuba, nešina padėklu su maistu).

MARGARITA (atiduoda rankšluostį, o staltiesę sulanksto ir pasiima): Ponia manys, kad apsirgote, jei nevalgote.

JOZEFAS (juokiasi): Oj, Margarita, gydytojai neserga. Neturime tam teisės. Kas gi ištaisys šio pasaulio luošumą, jei ne gydytojas. Eik ir pakviesk ponią. (Margarita tūpteli ir išeina)

Atsliūkina  valkatos į vaidybinės aikštelės priekį

1 GIEDRIMAS: Pone! Pone!..

BENEDIKTA (pažiūri pro langą): Vajėzau... Tai nelemtis su tais valkatom...

1 GIEDRIMAS: Šunų tik nesiundykit ant mūsų!...

2 BUDRIMAS: Žinome, bus pas jus labdaros koncertas... Žinome, kad dėl mūsų rengiate tuos pasirodymus... Kad pinigėlių gautute...

3 KREIVYS: Daktarėli... Mes norim valgyti... Iš kur bus ta sveikata dykam pilve?

4 MACIUS: Nelaikyk, pone, surinktų pinigų ant mūsų smerčiaus...

5 PRANCŪZAS: Geriau sušelpk, pone, pakolei mes dar gyvi esam...

BENEDIKTA (iškiša galvą pro langą, šaukia): Taigi dar niekas nieko nesurinko, eikit nuo vartų... Svečius mums atbaidysit... Ar girdit? Žiūrėkit, šviesu dar visai.

1 GIEDRIMAS: Aaaa, tai šiandie dar nieko neįvyko...

2 BUDRIMAS: Tai ko sakei, einam jau einam...

3 KREIVYS: Ot tai galvos jūsų drumstos... Per anksti atėjom...

4 MACIUS: Nelaikyk, pone, surinktų pinigų ant mūsų smerčiaus...

5 PRANCŪZAS: A tu priekurčias (stumteli jį)? Gi sako, dar net neprasidėjo čia nieks...

1 GIEDRIMAS: Nu tai eime šalin, Benedikta sako, tai žino...

2 BUDRIMAS: Tai jau tarnaičių vardus išmokai?.. Tai tu šelmis, Giedrimai... Girdi, Kreivy, šelmis tas Giedrimas?

3 KREIVYS (tempia juos šalin nuo langų): Eime iš čia... Kvailys Macius užrodė nelaiku... Budrimai, Prancūze, ei, šalin nuo Frankų namo... Ot tai galvos jūsų drumstos... Per anksti atėjom...

(Nueina)

MARGARITA (juos pasivydama): Ale dienas jūs skaičiuojat ar ką, nelaimėliai (tie sprunka, manydami, jog bus blogai)... Palaukit, aš jums čia kai ko atnešiau (išbėga pavymui).

BENEDIKTA: Rodos ne dažnai tuos koncertus rengia ponai, ale va... (išeina)

Jozefas vaikšto, vartydamas tai vieną, tai kitą knygą, kažką užsirašo.

JOZEFAS: Praxeos medicae universae praecepta. (įeina žmona Kristina, ji atsineša laišką. Jozefas pakartoja lotynišką savo veikalo pavadinimą) Prakseos medikae universae praesepta. Mieloji Kristina, norėjau, kad palaimintum šį veikalo pavadinimą.

KRISTINA (prieina prie vyro, jis suima jos ranką): Laiminu. Bet ką gi tai galėtų reikšti?

JOZEFAS: Atleisk, Kristina... Iš lotynų kalbos išvertus tai reiškia „Visuotinės medicinos praktikos nurodymai“. Pirmąjį tomą dedikuoju švietimo ministrui grafui Razumovskiui. Apie tai reikėtų paminėti koncerto pradžioje.

KRISTINA: Jozefai, kaip galėčiau tau prieštarauti... Tu – gydytojas. Žinai, ką darai ir ką parašei.

JOZEFAS: Kas aš be tavo labdaringos veiklos?... Nebūk tokia kukli, Kristina... Nuo ko laiškas? Gal nuo to įkyraus karininko?..

KRISTINA: Jozefai... Man patinka tavo kuklus pavydas... Juk mano koncertus lanko salonų elitas. Turtingi žmonės ploja, čežėdami šilkais ir aptarinėdami naujus Bonaparto aplinkos boa... Laiškas gali būti nuo įvairių gerbėjų... (koketuodama atplešia laišką) Jozefai, tai nuo generalgubernatoriaus (skaito): „Jaučiu pareigą, ponia, padėkoti už Jūsų pagalbą Vilniaus gubernijos neturtėliams. Kitas tokį talentą turintis žmogus teiktų malonumą draugams ir pažįstamiems. O jūs savo talentu gelbstite vargstančią žmoniją. Aš žaviuosi Jūsų nuopelnais ir nuostabiomis savybėmis. Tuo Jūs išsiskiriate iš visų damų. Priimkite mano pagarbą ir visišką atsidavimą. O į šiandienos koncertą ir romėnišką jo tęsinį atvykti negaliu. Valstybės reikalai. Tačiau turiu garbės pranešti, kad pro Vilnių keliauja žymi aktorė tragikė panelė Žorž iš Paryžiaus. Ir ji, mano parekomenduota, atvyks šį vakarą į jūsų namus. Maloniai priimkite. Su pagarba. Korsakovas.“

JOZEFAS: Mmm, Kristina... Man belieka tik pritarti... Tavo pripažinimas akivaizdus. Gal man pavydėti tau sėkmės?.. (juokiasi) Taip... Vargšai negali ateiti į koncertus, bet surinkti pinigai keliauja labdaringai veiklai. Tad tu ne mažiau pasitarnauji ir medicinai. Kad Korsakovas neateis, bėda nedidelė... Jausimės mažiau suvaržyti... O kad siunčia pas mus žymiąją tragikę Žorž, jam esame nuolankiai dėkingi. Tai vis tavo nuopelnas – toks generolo palankumas. Esi mano sielos adjutantė ir daktarė (bučiuoja ranką, apkabina; ateina Margarita).

MARGARITA (tūpteli): Atėjo ponia Luiza Radvilienė  su dukra panele Valecka.

Jozefas klausiamai pažiūri į žmoną.

KRISTINA (pabučiuoja į skruostą savo vyrą): Panelė Valecka jos dukra iš pirmosios santuokos. Jos ne į koncertą. Čia dėl vyro negalavimų. Labai prašėsi.

JOZEFAS: Et, tėvas Hipokratas liepia dirbti. Ką gi... Teateina (ieško Luizos šeimos kortelių).

KRISTINA: Ar aš tau būsiu reikalinga, Jozefai? Sakei, kad pradėsi naujųjų vaistų išbandymus?

JOZEFAS: Ačiū, Kristina, nežinau... Bet man reikės daugiau rašalo receptams, jeigu galėtum  dar minutėlei atitrūkti nuo savo šventinių pasiruošimų... (Margaritai) Kviesk.

Žmona ir Margarita išeina. Įeina Ponia Luiza Radvilienė su dukra panele Valecka.

LUIZA: Buondžorno, daktare, čia mano dukra... Panelė Valecka (ši tūpteli)... Girdėjau jūsų namuose šiandien didelė šventė, tad mes tik trumpam jus patrukdysime...

JOZEFAS: Prašom sėstis, ponia ir panele. Ponia Luiza, jūsų vyro ligą detaliau ištyriau. Tuoj išrašysiu vaistų, kuriuos pateiksite aptiekoriui, kad pagamintų.

Įeina Kristina su receptais, rašalo buteliuku, plunksnakočiu ir paduoda Jozefui

JOZEFAS: Ačiū, Kristina. (Kristina išeina)

JOZEFAS (rašo): Extracti Gentianae unciam dimidiem, Fellis taurini drachm. Tres; Scammonii drachmas duas. Misce et divide in pilulas.

LUIZA: O ką tai reiškia, ponas daktare?

JOZEFAS: Nuo keturių iki šešių piliulių prieš valgį.  

LUIZA: Daktare, neveltui atėjau su dukra. Girdėjau, kad turite vaistų nuo panikos.

Jozefas apžiūri panelę.

JOZEFAS (Luizai): Čia turėtume gydyti neurocirkuliarinę vegetodistoniją, ponia, ir yra tam skirti vaistai, tik dar nebandžiau jų su paauglėmis...

Įeina sesuo Margarita.

MARGARITA: Pone, atvyko ponai profesoriai... Keturiese!

JOZEFAS (pašoka): Atsiprašysiu trumpam, ponia Luiza ir panele... Margarita, pakviesk čia Kristiną... (išeina pasitikti kolegas, pro kitas duris įeina žmona Kristina)

KRISTINA: Laba diena, ponia, panele (visos tūpteli). Vyras netrukus grįš... Žinote, šiandien mūsų namuose tiek veiklos...

LUIZA: Taip, taip, ponia, mes labai dėkingos, kad sutikote priimti tokią jums svarbią dieną.

KRITINA: Tad kol kas vietoje profesoriaus aš jūsų paslaugoms.

LUIZA: Ponia, jūsų vyras sakosi turįs naujų vaistų nuo panikos...

KRISTINA: Ar jūs žinote savo diagnozę? Ar jis jums sakė?

LUIZA: O kaipgi, sakė... Neurozirkuliaro vegetacija...

PANELĖ VALECKA (išpyškina greitakalbe); Neurocirkulialinė vegetodistonija.

LUIZA: Taip, tikrai... Dukros atmintis fenomenali... Tai ar turite? Daktaras toks užsiėmęs...

KRISTINA (atneša vaistus): Štai, čia tie vaistai...

Panelė Valecka pačiumpa ir praryja tabletę, po kelių sekundžių alpsta; motina klykia, Kristina šaukia vyrą, išbėga, per tą laiką sesuo Margarita atneša jai pauostyti „amonios“, panelė atsigauna žvalesnė nei buvo.

JOZEFAS (atbėgęs mato panelę besišypsančią): Hmm... Nesuprantu, kas įvyko? Kristina?

KRISTINA: Atleisk, Jozefai, jos pasakė tikslią diagnozę, aš atnešiau vaistų Leonuri Grategi Valeriana ir panelė taip staiga pagriebusi vieną tabletę ją prarijo ir nualpo, kad pamaniau, jog ji alergiška...

LUIZA (dukrai): Kaip tu jautiesi, mieloji?

PANELĖ VALECKA: Geriau nei bet kada. Kaip ranka nuėmė.

JOZEFAS: Štai kas. (beldžia į kelią mažu plaktuku, vedžioja pirštu jai apie akis). Jūs nevalingai tapote eksperimentiniu triušiuku, miela panele... Matydamas teigiamą mano vaisto poveikį, manau, kad jums nereikės mokėti už gydymą. Juolab, kad nualpimas rodo nežymų šoko poveikį neuralginiame fone.

LUIZA: Dukra taip netikėtai pačiupo vaistą ir jį išgėrė, jog turime nuolankiai jūsų atsiprašyti...

JOZEFAS: Atsiprašymą priimu. Štai jums vyro receptas. O dėl jaunosios panelės kol kas nesiimsime jokių priemonių. Jeigu panika kartosis, tuomet atvykite pas mane. Bet ne anksčiau kaip po dviejų savaičių.

LUIZA: Nuolankiai dėkojame.

KRISTINA: Aš jus palydėsiu.

Visos trys išeina.

JOZEFAS: Margarita, tegul Benedikta atneša penkiems arbatos. Ir kvieskite kolegas čia.

Margarita tūpteli ir išeina. Jozefas pakelia dokumentus, sklaido, užsideda akinius. Įeina profesoriai.

II SCENA

Profesoriai atsineša romėniškus kostiumus vakarui.

ADOMAS (linksmai dairosi): Kiek dar turime laiko mūsų reikalams, profesoriau?

JOZEFAS: Visi pradės rinktis netrukus. Tačiau Kristina svečiais pasirūpins. Mes galime prisėsti. Prozit, ponai.

MYKOLAS: Kur galėčiau pasidėti kostiumą?

FERDINANDAS: Taip, ir aš to paties prašyčiau...

ADOMAS: Išties, gerai būtų...

JOZEFAS (paskambina varpeliu, ateina Benedikta): Benedikta, pakabink ponų kostiumus.

Ponai dėkoja, Benedikta išneša jų romėniškus kostiumus.

JOZEFAS: O jūs, ponas Sniadecki?.. Kur jūsų kostiumas?

JONAS: Aš dar šį vakarą išvykstu atgal į Krokuvą. Prašau atleisti, kad nešventiškai nusiteikęs. Tik norėjau aptarti minėtą klausimą.

JOZEFAS: Prašom, ponai.

Parodo, kur sėstis.

ADOMAS: Jūsų gerbiamas tėvelis Johanas Pėteris Frankas tebuvo Vilniuje 10 mėnesių, prieš išvykdamas į Peterburgą, bet spėjo parengti medicinos studijų pertvarkymo planą, įsteigti Terapijos kliniką, kurioje pradėjo skaityti praktinį klinikinio gydymo kursą.

MYKOLAS: Jūs, mielas Jozefai, garbingai tęsiate savo tėvo darbus.

FERDINANDAS: VU nestinga talentingų mokslininkų ir atsidavusių pedagogų, bet jūsų – Frankų vardas – tebėra šlovingiausias, kolega.

ADOMAS: Jozefai, Jūsų vadovaujama Terapijos klinika išgarsėjo kaip viena geriausių Europoje.

JONAS: Nes jūs, ponas Frankai, didelį dėmesį skiriate diagnostikai.

JOZEFAS: Dėkoju, bet pakaks pagyrų. Aš tik reikalauju ligą diagnozuoti ne pagal vieną ar kitą požymį, o remtis simptomų visuma, kolegos. Apie tai ir mano Prakseos medikae universae praesepta, štai, ponai.

Rodo knygą, ponai ją varto.

MYKOLAS: Tai jūs siūlote atidžiai stebėti ligos eigą ir atitinkamai koordinuoti gydymą?

ADOMAS: Tai išties naujas požiūris į mediciną!

JONAS: Universitete lieka jūsų mokiniai – Adomas Abichtas, Mykolas Homolickis, Ferdinandas Niškovskis... (paminėtieji pasitempę linkteli)... Būkite rektoriumi ir mes sveikinsime jus kaip verčiausią eiti šias pareigas.

JOZEFAS: Aš esu tvirtai nusprendęs nepriimti rektoriaus pareigų. Geriausia tenkintis senomis pareigomis ir išsaugoti nepriklausomybę.

MYKOLAS: Pone Sniadecki, jūs pats, būdamas Krokuvos Universiteto rektoriumi, galite daryti įtaką Jozefą Franką...

JOZEFAS: Niekas negali man daryti įtaką. Valdininko apsiaustas ne man. Ir paprašyčiau, ponai, šios temos nebetęsti.

JONAS: O gal vis dėlto, ponas Jozefai...

JOZEFAS: Mano atsakymas – ne. Aš apie tai jau rašiau. Ir prašiau jūsų nebetęsti šios temos.

JONAS: Tuomet mano misija nebeturi prasmės. Vykstu į Krokuvą. Sudiev, ponai.

Atsisveikinęs išeina.

JOZEFAS: Aš apgailestauju, ponai... Manau, kad profesorius Sniadeckis, su savo astronomijom, kiek per toli nuo medicinos reikalų (likusieji juokiasi). Tad kai likome visi savi, norėčiau aptarti su jumis itin svarbų vyriausybės parėdymą.

ĮĮeina Benedikta su padėklu, serviruoja, ponai sėdasi.

ADOMAS: Kad jau sėdamės vaišių, leiskite pajuokauti: kartą grafas Karolis Čapskis, pietaudamas pas vieną savo bičiulę, užsimiršo ir pamanė, jog sėdi prie savo stalo. Vienas  po kito buvo tiekiami negardūs patiekalai. Grafas suirzo ir pareiškė svečiams: „Ponai, labai atsiprašau už tokius prastus pietus. Nežinau, koks velnias šiandien pakišo koją mano virėjui. To niekad anksčiau nėra buvę!“

MYKOLAS: Aaa... Čapskis... Užsienyje per išsiblaškymą jis yra patekęs į ne vieną keblią padėtį... Galiu nugriūt iš juoko, kai prisimenu, ką jis iškrėtė Vienoje...

JOZEFAS: Taip taip, klausau...

FERDINANDAS: Įdomu įdomu...

MYKOLAS: Koncerto metu jis sėdėjo ložėje. Ir staiga, ką manote, jis pasilenkia ir spjauna į parterį... Jis manė, jog sėdi savo kambary.

FERDINANDAS: Ar jis ant ko nors... Kaip čia pasakius, nudrėbė, pataikė tą savo spjūvį...?

MYKOLAS: O taip... Jo vos nepatraukė į teismą... (visi juokiasi)

JOZEFAS: Tai štai, ponai... Mane išrinko nariu komisijos, kuri turi ištirti visus Vilniaus valkatas. Aš kreipiuosi į jus pagalbos. Policija gavo įsakymą mums padėti.

ADOMAS: Tai bent uždavinys... Išties labai nūdieniškas ir aktualus klausimas...

MYKOLAS: Manau, bus kilnu prisidėti prie šio uždavinio vykdymo.

FERDINANDAS: Aš sutinku. Nuo ko pradėsime?

JOZEFAS: Pasitelkę policiją, surinksime pulkus valkatų... Tai pirmiausia...

ADOMAS: O ką manote apie plėšikaujančius? Turiu minty plėšikų gurguolę Vilniaus apylinkių Antakalnio kalvose.

JOZEFAS: Pats policijos viršininkas Piotras Šlykovas imsis plėšikaujančių esybių surinkimo ir medicininės pažiūros organizavimo. O mes atskirsime valkataujančius baudžiauninkus nuo laisvųjų žmonių. Pirmuosius išsiųsime atgal pas jų šeimininkus, kurie privalo juos išlaikyti. Su laisvaisiais valkatomis turime elgtis kiek kitaip. Kokie bus pasiūlymai, ponai?

FERDINANDAS: Luošius paguldysime į ligoninę

ADOMAS: Vengiančius darbo galime įkurdinti Labdarybės namuose. Katrie ras laiduojančių, kad tie žmonės tikrai nebevalkataus, tie išvengs prievolių.

FERDINANDAS: Taip, ponai, žodžiai valkata ir vargšas nėra sinonimai. Pavyzdžiui, vienas senis su ilga balta barzda, jau daugelį metų renkantis išmaldą prie Šv. Mergelės paveikslo pietiniuose miesto vartuose (Ostra brama), turėjo 2000 auksinių dukatų, kuriuos slėpė savo lovoje. Apie tai girdėjau iš paties Šlykovo kaip anegdotą.

MYKOLAS (Jozefui): Gal nekuklu būtų klausti, profesoriau, o koks bus atlyginimas už šį darbą?

JOZEFAS: Labai didelis  – gatvės, bent savaitei apvalytos nuo valkatų, kurie jas buvo užplūdę nuo neatmenamų laikų. Žmonės tai įvertins, bet dėl visiškos sėkmės reikės gerai prižiūrėti Labdarybės namuose įkurdintus valkatas. Tai pasiekti bus sunku, ypač – priversti juos laikytis švaros. Ponas Rudamina – jaunas, labai protingas ir darbštus vyras imasi vadovauti tiems namams.

ADOMAS: Bravo, porfesoriau... Jūs išties viską apgalvojote.

FERDINANDAS: Na ką gi, ponai, mūsų laukia dideli darbai.

JOZEFAS: Tai tik pradžia, ponai. Taip pat privalau pripažinti, kad ne tik mūsų Labdarių draugija stengiasi dėl Vilniaus gubernijos. Moterys... Jos lipa mums ant kulnų... (juokiasi)

ADOMAS: Moterys? Ką turite minty, profesoriau?  

JOZEFAS: Ogi šios dienos koncertą. Mano žmona Kristina jau kelintą kartą imasi organizuoti labdarybės koncertus. Visas pelnas nuo koncertų skiriamas vargšų gydymui.

MYKOLAS: Aaa... Štai kodėl mums patarėte šiam vakarui vilkėti smokingus, šelmi Jozefai...

JOZEFAS: O kaipgi, jums nepasakyk, tai sueitumėt pilki kaip mokslo žiurkės ir raudonuotumėt prieš damas, kurių šį vakarą čia prigužės...

MYKOLAS: O kodėl liepėte pasiimti romėniškų apdarų, ir kaip ten laiške buvo rašyta, „drapiruočių senovės Romos šviesoje“?

JOZEFAS: Čia Kristinos kurtas laiškas... Bet ji nieko nerašo be reikalo. Tai bus vakaro tęsinys.

ADOMAS: Aš trumpam atsiprašysiu, ponai... Girdžiu privažiuojant karietą... Pažįstu iš ratų girgždesio, kad tai grafaitė Tyzenhauz (mirkteli kolegoms ir išbėga)...

FERDINANDAS: Patark jai, kad lieptų dažniau ratus sutepti... (visi juokiasi).

JOZEFAS: Na ką gi, ponai, manau, kad vadovavimą nuo šios akimirkos perims mano žmona, tad pasistenkime savo puikybę paslėpti po naujosios mados šleifais... (juokdamiesi išeina)

III SCENA

(Įeina ponios plepėdamos apie būsimą koncertą)

Ponia Benigsen, Tasen, grafaitė Tyzenhaus, jos guvernantė Tasen,  ponia Sulistrovska ir jos dukterėčia Michalina Vilehurska  ateidamos tariasi dėl koncerto repertuaro. Adomas sekioja grafaitę, kosčiodamas bando atkreipti jos dėmesį.

PONIA BENIGSEN: „Dal lieto soggiorno“ iš Gliuko operos Alcestas. Ką apie tai manote, Sofija?

GRAFAITĖ SOFIJA TYZENHAUS: Jis galėtų būti kalbos fone. O po to – Moljero scena.

PONIA BENIGSEN: Ir malda rusų kalba už imperatoriaus sveikatą, kurią sukomponavo panelė Tasen.

GUVERNANTĖ TASEN: Mersi dėl pasitikėjimo.

PONIA BENIGSEN: Panele Tasen, už jūsų talentą pasisakė jūsų ponia Sofija Tyzenhaus, tad aš nematau priežasties jumis nepasitikėti. Tegul tie vyrai žino, kad visos moterys kelia kultūrą gubernijose.

Moterys juokiasi, kuždasi dėl Adomo asistavimo Sofijai.

PONIA BENIGSEN: Ponia Sulistrovska, ar padalinsite proginių eilėraščių?

PONIA SULISTROVSKA: O taip, italų ir rusų kalbomis. Visi bus patenkinti. Padalins mano dukterėčia Michalina, ar ne, mieloji?

MICHALINA VILEHURSKA: Taip, madam, su malonumu.

PONIA BENIGSEN: Ar ponia Kristina Frank jums minėjo apie koncerto pratęsimą?..

PONIA SULISTROVSKA: O kaipgi? Gavome raštišką kvietimą ir detaliai išvardintus reikalavimus romėniškam pasilinksminimui... (juokiasi)

PONIA BENIGSEN: Eime pasidairyti, ką skanaus ruošia Frankų virtuvė... (kikena)... Ponas Adomai, ar jūs su mumis?

ADOMAS: Jei leisite, visuomet... (visi išeina)

IV SCENA

Iš kitos pusės ateina Ponios I–VII ir Itin Ponia

PONIA I: O profesorius Grodekas pavaišino apologija „Aleksandras Makedonietis ir Teiresijas“, kuri jau tuomet buvo išversta ir į vokiečių kalbą.

PONIA II: Man labiausiai patiko iškalbos ir lenkų literatūros profesorius Slovackis, kuris padeklamavo imperatoriaus Aleksandro garbei skirtas eiles, kurios neįžeidė nė vieno klausytojo.

ITIN PONIA: Profesorius Saundersas su savo „Gero darbo triumfu“ nebuvo toks taktiškas. Daugeliui nepatiko Napoleono apibūdinimas – žmonės susirinko linksmintis, o ne klausytis, kaip įžeidinėjamas jų dievukas.

PONIA III: Ponas Bekiu norėjo, kad akademijos damos – profesorių žmonos – pagerbtų visus dalyvaudamos vakare.

ITIN PONIA: Aš nepritariau ir baiminausi, kad kai kurios tų damų juokingai atrodys... Apie pusę šešių pasirodė juokingai išsipusčiusi ponia Bekiu.

PONIA IV: Bet vakaras turėjo prasidėti tik septintą...

ITIN PONIA: Supratau, kad tai yra jos daroma mums garbė... Gaila, pasakiau, kad ponia taip anksti atėjo, nusibos ilgai laukti be jokio užsiėmimo. Ji atsakė nenuoširdžiu komplimentu. Mums taip besikalbant pasirodo generolo Korsakovo meilutė ponia Rogovska ir be ceremonijų įsitaiso pirmoje eilėje. Poniai Bekiu šitai nepatiko. Ji priėjo prie Rogovskos ir tarė: „Ponia, patarčiau atsisėsti toliau, nes orkestras gali pakenkti jūsų nervams“, o šioji atkirto: „Noriu sėdėti priekyje, toliau nuo vyrų, kurie, kaip žinote, dar labiau kenkia nervams negu muzika“. Supratau, kad abi prasčiokės susivaidys. Paėmiau akademijos damą už parankės, patariau nutilti ir nebedidinti savo priešų būrio. (visos kikena)

PONIA V: Kažin, ar pasirodys kunigaikštytė Kunigunda?

PONIA VI: Ar Giedraitytė?

PONIA V: Taip, Kunigunda Giedraitytė...

PONIA VII: Girdėjau, kad dėl jos iš proto kraustosi kunigaikštis Konstantinas...

ITIN PONIA: Ką jūs sakote?

PONIA VII: Taip, jūs juk girdite, ką sakau – kunigaikštis Konstantinas beprotiškai įsimylėjęs Kunigundą ir baigia paskandinti ją savo beribių įžūlių komplimentų jūroje...

ITIN PONIA: Na, nuo komplimentų dar nė viena moteris nepaskendo...

PONIA II: Et, galima tik pavydėti, kai vyrai šitaip moteris skandina... Komplimentais...

PONIA VII: Fe, tik jau ne visi komplimentai būna verti mūsų klausos, mieloji... (pažiūri pro langą) Privažiavo labai prašmatni karieta... Tai jis... Tai jis...

Visos grūdasi prie arkinio langelio.

ITIN PONIA: Kunigaikštis Aleksandras...

PONIA III: O kas ten su juo? Kažkoks karininkas... Pasipuošęs romėniškai... Jis ką, pamiršo, kad pirma koncertas?

PONIA I: Tas ponaitis turbūt labai išsiblaškęs...

ITIN PONIA: Smalsioms poniutėms nosys ištysta... Pakaks liežuvauti, parepetuokime noktiurną (išeina)

V SCENA

Įbėga uždususi pikta Kristina, jai iš paskos sesuo Margarita.

MARGARITA: Ponia, aš juk nežinojau, kad čia tas įkyruolis...

KRISTINA: Kaip dabar jį išprašyti... Juk žinai, kad visi svečiai yra kviesti mano laiškais. Kodėl įleidai?

MARGARITA: Jis atvyko kartu su kunigaikščiu Konstantinu. Ką galėjau padaryti?

KRISTINA: Jozefas dar šiandien iš manęs pasišaipė dėl to karininkėlio. Et, Margarita. Sugalvok ką nors... Kad jis nedrumstų mano ramybės... Esi kalta, kad įleidai.

MARGARITA: Bet ponia, būtumėte mano vietoje...

KRISTINA: Taip, jei būčiau tavo vietoje, įleisčiau visus valkatas, kurie prie tvorų ubaugauja...

MARGARITA (persižegnoja): Apsaugok Dieve, ponia, ką jūs sakote,...

KRISTINA: Ponia Benigsen sakė girdėjusi iš policijos viršininko Piotro Šlykovo žinią apie plėšikaujančius Antaklanyje valkatas... Įleisk ir juos visus...

MARGARITA: Na nerūstaukite, ponia... Aš ką nors sugalvosiu, kad jis jums netrukdytų.

(išeina abi į skirtingas puses)

VI SCENA

KONSTANTINAS (taisosi prieš veidrodį marškinių apykaklę): Aš jai turėčiau patikti, ar ne?

KARININKAS: Konstantinai, tu jai patiksi. Panelė Kunigunda nesislapsto nuo tavęs kaip mano svajonių deivė...

KONSTANTINAS: Tavo svajonių deivė?

KARININKAS: Na taip... Tik nelemta man būti laimingam...

KONSTANTINAS: Ei, greit pasisakyk, juk turiu teisę žinoti, kas tavo širdį užvaldė, ar nebesi mano draugas?

KARININKAS: Tikiu prietaru, kad jeigu pasisakysiu kam garsiai, stebuklas išnyks ir realybė man paklos žiaurią tiesą – kad nelemta man ją turėti. Todėl, nepyk, kunigaikšti, priėmiau tylos įžadus dėl savo meilės liūdesio.

KONSTANTINAS: Bent pasakyk, ar ji bus šį vakarą čia?

KARININKAS: Gudrus esi... Gerai, tiek gali žinoti, ji čia bus.

KONSTANTINAS: Tuomet aš nenuleisiu nuo tavęs akių ir pamatysiu, kam siuntinėji liepsningus žvilgsnius ir kam skiri savo dūsavimus... Cha... Brolau, drąsiau, užkariauk tvirtovę, kokia ji tolima ir nepasiekiama atrodytų... Būk vyras...

KARININKAS (atsidūsta): Tvirtovė kaip tvirtovė, tik stovi ji ant stiklo kalno...

KONSTANTINAS: Beje, ar ne per anksti romėniškus apdarus apsirengęs?..

KARININKAS: Nežinau... Juk pats sakei, kad reikia pasipuošti romėniškai...

KONSTANTINAS: Sakiau, kad reikės... Taip buvo rašyta pakvietime. Bet paprastai tokiais rūbais rengiamasi ne iš karto... Nieko, priprasi greitai prie šios gubernijos ponų vakarų. Et (iškilmingai), koks skirtumas rūbai įvairūs, kai rankose lūkesčių vairas!.. (draugiškai paploja per petį) Eime, kary, aukštyn iškelki galvą!

KARININKAS (kareiviškai sudaužia batų kulnais): Klausau, Aleksandrai. Einu paskui tave! (nueina)

VII SCENA

Iš širmų sustatyta vaidybinė aikštelė - teatras. Vaidinama Moljero komedija „Juokingosios pamaivos“* (* Moljeras šioje komedijoje išjuokia aukštuomenės papročius: bendravimo taisykles, auklėjimą, atkreipia dėmesį į moters padėtį visuomenėje, į nelygias vedybas, turto troškimą). Vaidmenis atlieka Itin Ponia Madlena Moravska, Kunigunda Giedraitytė, Ponia Sulistrovska, Michalina Vilehurska, aktoriai Rustemas, Merlinis, Pinabelas.

Tai vyksta lyg šaradinė pantomima. Fone skamba noktiurnas, kurį atlieka Itin Ponia Madlena. Jai pritaria visos Ponios I-VII: niūniuodamos ir elegantiškai judėdamos. Tarnaitė Benedikta nešioja ant padėklo gėrimus ir užkandžius.

Po pasirodymo visi ploja.

ITIN PONIA (lankstosi žiūrovams): Nuoširdžiai dėkojame už gausius plojimus.

PONIA BRNIGSEN: Dėkojame poniai Madlenai Moravskai, kaip žinia įkūrusiai profesionalų teatrą Vilniuje. Lauksime kvietimų į jūsų vaidinimus Tyzenhauzų dvare.

ITIN PONIA: O, ilgai laukti neteks... Mes jau repetuojame Rasino tragediją „Atalija“ (nusilenkia ir eina nuo Benediktos padėklo pasiimti gėrimo)

PONIA I (apkalba): Teatro mėgėjai antrąkart parodė tragediją „Fedra“, tačiau labdarybės įstaigos mažai tesurinko pinigų – tik 1800 rublių sidabru. Tikėtasi daugiau, nes vaidinimas vyko tokiu metu, kai visa Lietuvos aukštuomenė telkėsi Vilniuje.

PONIA SULISTROVSKA: Šio pasirodymo metu beveik pamiršau, kad panelei Michalinai buvau patikėjusi išdalinti proginius eilėraščius. Prozit, Michalina...

Michalina tūpteli prieš visus.

MICHALINA: Man didelė garbė, ponai. Visi eilėraščiai italų ir rusų kalbomis, galėsite juos parsinešti į savo namus, dvarus ir pasiskaityti, užklupus liūdesio valandėlei.

Dalina, visi gavę dėkoja.

PONIA BENIGSEN: O dabar pasiklausykime šių namų šeimininkės ponios Kristinos Frank. Maloniai prašome, miela Kristina.

Kristina dainuoja, po dainos visi ploja, Jozefas bučiuoja jai ranką, išdidžiai dairosi.

ITIN PONIA (prieina prie ponių): Aš buvau pasiryžusi gauti lėšų vienam Jozefo Franko patikėtam Labdarių draugijos skyriui. Ketinau atlikti Haidno „Sukūrimą“. Pradžioje atrodė, kad šiam sumanymui atsiras daugybė Lietuvoje neįveikiamų kliūčių, laimė, mums šauniai pasisekė.

PONIA IV: Labai malonu tatai girdėti ir pripažinti, ponia Madlen.

PONIA II: Tačiau dėl šio pasirodymo... Komedija yra žemesnis žanras nei tragedija, aš nežinau, ar mums pritinka nusileist žemajam skoniui.

PONIA III: Bet matėte, kaip juokėsi visi... O po „Fedros“ skirstėsi vien susiėmę už širdžių...

ITIN PONIA: Miela  ponia, kaip lietuviai valstiečiai dainuoja: nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė, taip ir čia – nemokėsi sukurti juokinga, nebus lemta sukurti rimtą...

PONIA II: O... Jūs domitės prasčiokų kultūra?

ITIN PONIA: Visų mūsų šaknys iš tos pačios žemės, ponios.

Išdidi pasitraukia.

KRISTINA (susikužda su ponia Benigsen) : O dabar po šios mūsų mėgėjiškos teatro įžangėlės kviečiu viešnią panelę Žorž, kuri iš paties Paryžiaus, keliaudama pro Vilnių, pas mus atvyko, parekomenduota generolo Korsakovo. Paplokime viešniai.

ŽORŽ: Bonžur, mesje, bonžur, madames, madmuazeles... mano repertuar labai platuuus... Ką jūs išgyrst norėtum? Repertuar – tas yr: Kornelio tragedija „Horacijus“, Žano Rasino tragedijos „Atalija“, Voltero drama „Tankredas“, Nikola Bualo „Poezijos menas“, Pjero Kornelio tragikomedija „Sidas“... Vaizdas bus nevisas, nes trūks kostiumų ir partnerių, bet prozit – ką turėčiau deklamacion?

KRISTINA: Prašytume panelės Žorž mums padeklamuoti Nikola Bualo „Poezijos meno“ ištraukų.

ITIN PONIA: Girdėjome, kad žymioji tragikė šokiu papildo savo deklamacijas...

Visi ploja, šaukdami prašo, prozit...

ŽORŽ (deklamuoja originalų N. Bualo teksto ištrauką – tragiškai, aistringai, išraiškingai šokdama, kūno kalba iliustruodama tekstą):

„Gamta – ganėtinai dosni ir išmintinga,
Ir kiekvienos aistros kalba yra skirtinga:
Rūstybė – išdidi, nesantūri, grasi,
Graudingą skausmo balsą girdim liūdesy.“

Šoka pagal muziką – trumpa  šokio improvizacija gamtos ar liūdesio tema,

„O žodžiai išpūsti ir gražbylystės tvanas –
Tik posmelojimas, bet anaiptol ne menas.
Jei trokštate tikrai pravirkdyti mane,
Jūs patys verkti turit. Iškalba puošnia
Žiūrovo pritarimo taip ir nesulaukę,
Bergždžiai riaumosit tai, kas iš širdies išplaukia,“

Šoka pagal muziką – trumpa aistringa šokio improvizacija.

„Dažnai siaubūnas koks arba šlykšti angis
Gyvoj paveikslo drobėj masina akis;
Teptukas gero meistro net baidyklę klaikią
Sutaurina ir tuo žavumo jai suteikia.
Taip ir Tragedija per skausmą nejučiom
Patraukia mus Edipo kruvinom kančiom.
Parodo tėvžudžio Oresto klaiką didį,
Kurį visi žiūrovai ašaromis lydi.
Lai jūsų žodžiuose kiekvienas aiškiai girdi
Aistros tikrosios balsą, jaudinantį širdį.“

Šoka pagal muziką –  trumpa aistringa šokio improvizacija.

Labai iškilmingai nusilenkia keletą kartų.

Po pasirodymo audringi plojimai. Žiūrovų vienoje pusėje stovi Kunigaikštis Konstantinas ir Kunigunda. Jie stebi Karininką, kuris susižavėjęs klausosi aktorės deklamavimo. Šalia Karininko kaip agentė stypinėja sesuo Margarita.

VIII SCENA

KONSTANTINAS: Kokia laimė iš arti matyti šios didžios aktorės dieviško veido išraišką, žaviai palydimą išraiškingų kūno judesių.

KUNIGUNDA: Taip, kunigaikšti, menas yra didelė jėga.

KONSTANTINAS: Ar pastebėjote, miela Kunigunda, kaip mano draugas susižavėjęs klausėsi panelės Žorž? Ar jums neatrodo, kad jis nenuleido nuo jos akių?

KUNIGUNDA: Atrodo, kad jūs, kunigaikšti, teisus. Jūsų draugas išties atrodo pavergtas žaviosios prancūzės. Ar jis ją mato pirmą kartą?

KONSTANTINAS: Atrodytų logiška taip galvoti, tačiau akys sako ką kita. Jis karininkas, keliavo generolo įsakytas po įvairias šalis. O taip... Tik dabar supratau, jis myli panelę Žorž. Koks buvau naivus, klausinėdamas jo.

MARGARITA: O pone... Prašau man atleisti, kad išgirdau jūsų pokalbį... Jis mane labai sujaudino. Norėčiau ir aš kuo nors padėti vargšui įsimylėjėliui. Ir kiek žinau, panelė Žorž taip pat seniai žino ponaitį karininką, todėl sutiko čia atvykti į Frankų namus Vilniuje, tikėdamasi sutikti seniai matytą savo meilę...

KONSTANTINAS: Tikrai? Madmuazel Žorž žino mano draugą? Jis nieko nesakė.... Aš buvau teisus... Gerai, kad pasiklausėte mūsų pokalbio. Atleidžiu jums jūsų smalsumą, nes tai, ką pasakėte, visiškai atvėrė man akis. Juk ji gyvena Paryžiuje, jis tarnauja Vilniuje. Štai kodėl jo svajonėms išsipildyti ir nėra jokių vilčių. Bent jis taip galvoja. .. O kaip norėčiau padėti draugui. Kunigaikštyte Kunigunda, mieloji... Ar padėsite man?.. Aš šį tą sugalvojau...

MARGARITA: Pone, aš jums galiu taip pat pasitarnauti... Tik įsakykite, kaip mat... Bet ką...

KUNIGUNDA: Tad pasikliaukime šia tarnaite, Konstantinai (visi trys nueina)

KRISTINA: O dabar, mieli ponai, kol finansų komisija suskaičiuos vakaro pelną, siūlau visiems persirengti antrajai vakaro daliai – Romėniškajai vakarienei. Muzika!

Itin ponia Madlen, Ponios I – VII atlieka noktiurną.

Visi užsideda romėniškas tunikas

IX SCENA

Prie panelės Žorž prieina Margarita.

MARGARITA: Madmuazel...

ŽORŽ: Si, madam...

MARGARITA (paduoda raštelį): Čia jums, madmuazele... Slaptai...

Nubėga.

ŽORZ (skaito): O mano meile... (aikčioja skaitydama)... O mone mu... Šarman... Šarman... Žio tem... O si... O... Ooooo... Oooo?... Si... (Dairosi, ieškodama kas gi tas, kuris jai parašė) Roma... Roma... Ū.

Pamato Karininką, apsirengusį romėniškai, žiūrintį į ją ir eina prie jo, nusiteikusi su juo pašokti.

JOZEFAS: Ponai, norime paskelbti, jog labdarybės iždas pasipildė šį vakarą trimis tūkstančiais dviem šimtais rublių sidabru. (plojimai). Esame dėkingi visiems aukojusiems ir skelbiame antrąją vakaro dalį – Romėniškąją vakarienę. Prašytume visų pasinerti į Romos Imperijos istorinę aplinką, kuriai nepagailėjome išmonės ir fantazijos. O svarbiausia, ponai, jūsų lauks gera nuotaika, tad pradėsime šį vakarėlį su muzika. Prozit.

Skamba muzika. Ponios lyg romėnų deivės nešioja patiekalus, atnešami čiužiniai, Ponai grįžta su romėniškais kostiumais; ant čiužinių sugulę svečiai, valgo gulėdami.

Šokių metu Panelė Žorž šoka priešais karininką, tas apstulbęs ja žavisi, vis rečiau beieškodamas Kristinos žvilgsnio. Patenkinta Margarita trina rankas. Konstantinas su Kunigunda laimingi, neva padėję draugui.

Romėniško vakaro nieansai: trijų vyrų aktorių grupė vaidina romėnišką pantomimą apie tragedijos, komedijos ir dramos ginčą. Kiekvienas bando užlipti ant pakylos aukščiausiai, vis nustumdamas kitą. Pagaliau laimi tragedija.

Po vaidinimo visi atsisveikina, dėkoja už šiltą priėmimą, išeina.

JOZEFAS (Kristinai): Štai, mieloji ir baigiasi dar viena mūsų gyvenimo Vilniuje para.

KRISTINA: Man kartais atrodo, kad čia gimiau, čia gyvenu pilnatvėj, čia darau tai, dėl ko verta gyventi.

JOZEFAS: Džiaugiuosi, Kristina, kad esame kartu. Kad niekas netemdo mūsų intensyvaus ir kartu jaukaus gyvenimo... O ar ne tas pats karininkas čia buvo atvykęs...

KRISTINA: Koks karininkas? Ar tas, kuris su panele Žorž susižadėjo?

JOZEFAS: Susižadėjo?

KRISTINA: Na taip, romėniško vakaro pabaigoje paskelbė apie savo sužadėtuves ir kad vestuvės vyks Romoje...

JOZEFAS: A... Tai čia matyt ne tas... Pagaliau, koks skirtumas... Juk tu su manimi.

KRISTINA: Ir aš, ir visa tavo medicina, ir Labdarių draugija, ir visi tavo pacientai, kurie vos išaušus skrebena į duris...

Pasigirsta beldimas. Margarita užsimiegojusi, su naktine kepuraite.

MARGARITA: Pone, prie durų verkia dvi merginos, sakosi norinčios pasikalbėti su ponais Frankais...

KRISTINA: Įleisk pro duris, aš nueisiu pasikalbėti...

MARGARITA: Klausau, ponia.

Tūpteli, skubiai išeina.

JOZEFAS (bučiuoja žmonai ranką): Tu mano šventoji. Aš toks dėkingas tau... Šių koncertų dėka bet koks surinktas menkiausias pelnas esti vargetų gydymui.

MARGARITA (atbėga uždususi): Vos atidariau duris, vidun sugriuvo gauja valkatų...

Pasieniais nedrąsios įeina baudžiauninkės Kotryna ir Marija.

MARIJA: Mes atskirai, pone daktare... Patikėkit...

KOTRYNA: Kaip Dievą myliu, tie bernai ne su mumis, pone daktare, šeimininke...

JOZEFAS (pažiūri į žmoną, ši į jį, jie paeina į priekį, stebi valkatas pro langą): O kas jūs būsit ir ko tokios susikrimtusios?

MARIJA: Aš Marija...

KOTRYNA: O mane krikštijo Kotryna...

KRISTINA: Jau vėlus vakaras, tad prašome nedelsti ir kalbėti apie reikalą.

MARIJA (verkia): Mūsų šeimininkas... Mūsų šeimininkas... Mus muša...

JOZEFAS: Jeigu sakote šeimininkas, vadinasi esate baudžiauninkės, o ne laisvos valstietės, ar ne taip?

MARIJA: Taip, pone...

Abi puola ant kelių.

KOTRYNA: Neatiduokit mūsų... Mes atėjome prašytis jūsų globos...

Atsliūkina valkatos į vaidybinės aikštelės priekį.

GIEDRIMAS: Pone, šunų tik nesiundykit ant mūsų! ...

BUDRIMAS: Žinome, kad buvo labdaros koncertas... Žinome, kad dėl mūsų rengiate tuos pasirodymus... Kad pinigėlių gautute...

KREIVYS: Daktarėli... Mes norim valgyti... Iš kur bus ta sveikata dykam pilve?

MACIUS: Nelaikyk, pone, surinktų pinigų ant mūsų smerčiaus...

PRANCŪZAS: Geriau sušelpk, pone, pakolei mes dar gyvi esam...

KRISTINA: Jie nekvaili...

JOZEFAS: Ir jie teisūs...

KRISTINA: Ką? Aš pajuokavau, Jozefai...

JOZEFAS: Margarita! Benedikta! Vakaras dar nesibaigė... Padenkit stalą visiems svečiams.

BENEDIKTA: Vajėzau... Pone, kokiems svečiams? Ar šioms suvargėlėms? (pažiūri pro langą) Oj.... Ojoj, pone... Ir visiems tiems?.. Juk ne Kalėdos, pone...

JOZEFAS: O kam laukti Kalėdų... Toli dar iki jų... Ne visi gali sulaukti... Kokia tada bus šio labdaringo vakaro prasmė...

Kristina apsikabina vyrą. Tarnaitės gūžčiodamos pečiais išeina įleisti valkatų., Skamba romantiška muzika. Valkatos po langais šoka.

Benedikta pakviečia baudžiauninkes paskui save, kartu išeina.

Kristina ir Jozefas  Frankai stovi apsikabinę.

PABAIGA