Atvirais nervais it fortepijono klavišais
diena kuria savo simfoniją:
iš juoko, mano aimanų, nutrauktų ryšių
ir nerangių judesių trajektorijų.

Idealus paveikslas pieštas ant smėlio,
greitai miršta išblaškomas vėjo.
Bet sušildo saldžiausias lūpose tirpstantis melas -
dežutėj įkalintas slaptas siurrealizmo portalas.

Tavo išgalvotam pasauly viskas taip tikra,
netgi tai ko būti negali.
Kai žvelgi pro magišką ironijos stiklą -
supranti mūsų protai bevaliai:

Gali iš nieko viską sukurti
ir viską paversti niekais.
Jeigu tik moki teisingai užburti-
suplasnos net pegasas sparnais.

Taip, taip, taip. Aš - viduramžių alchemikas apsėstas!
Nes tu mano oras, mano pulsas, mano nuodėmių miestas.