Gaspadorius (pabaiga)
Tokį šeimininkės pasiūlymą Danielius išklausė visai abejingai. Jeigu jis nebūtų sutikęs Viktutės, gal tikrai būtų verta pagalvot. Bet dabar gi, kai per vasarą jie abu daug bendravo, pamilo vienas kitą, toks dalykas kaip vedybos su Adeliute tapo neįmanomos. Jis suaugęs vyras, Viktutė jauna mergaitė, bet ši jų meilė – abiems pirmutinė. Atrodė, kad ji niekada nesibaigs ir bus amžina. Kitaip ir būti negali... Kaip dabar gali vesti Adeliutę, jeigu myli kitą?
Ką dabar atsakyti šeimininkei?
– Man taip netikėta, kad net nežinau, ką tamstai atsakyti, – patylėjęs ištarė Danielius, – man Adelė nepatinka, o ji irgi nenorės tekėti už manęs. Veltui čia šnekam.
– Gerai žinau, kad norės, – užtikrino šeimininkė, – bet... – staiga ji nutilo. Toks Danieliaus abejingumas jai buvo netikėtas ir ji įsižeidė.
Ji laukė, kad vaikinas už tokį jam parodytą pasitikėjimą puls dėkoti ir bučiuoti rankas. Nematydama iš jo pusės jokio dėkingumo, jautėsi nusivylusi. Ji nežinojo, ką Danieliui dar pasakyti, ir, nesulaukusi iš jo jokio atsakymo, pakilo ir išėjo.
Danielius likęs vienas, ramia širdimi atsisakęs šeimininkės pasiūlymo, dabar susimąstė: „ Tiek metų čia pragyventa, viskas žinoma, artima, tiek įdėta darbo, išlieta prakaito, pamėgti žmonės, aplinka... Jei vesčiau Viktutę, tai nuo Kalėdų tektų viską palikus išeiti. Išeiti ir dar nežinia kur... Dar nenusprendžiau ar į kokį dvarą už kumetį, ar kitur. Viską tektų pradėti iš naujo. Jeigu taip, kaip buvome kalbėję su Viktute, tai nieko nepaprasto... Reikia vieną kartą pradėti savo gyvenimą... Kai dabar pasitaiko galimybė būti savo ūkio šeimininku, būti tikru ūkio gaspadoriumi ir visko savo paties noru netekti... Viską prarasti būtų nedovanotina, būtų kvailystė... Kiek reikėtų arti, vargti, kad nors keletą hektarų įsigyti? O čia – tokį ūkį gaudamas už dyką, savo noru atsisakau. Kiekvienas pasakytų, koks aš kvailys... Kažin, gal atvirai pasikalbėjus su Viktute, gal ji nelabai ir supyktų?“
Tiesą pasakius, Danielius pats tą Viktutės meilę sukurstė. Būdamas daug vyresnis, jis atkakliai jai meilinosi, pataikavo, visokiais būdais stengėsi atkreipti į save dėmesį, lindo į akis ir siekė mergaitės palankumo. Ji, gal net nemylėdama Danieliaus, naiviai viskuo patikėjo ir galvojo pati jį mylinti. Ji dar tokia jauna, kažin kaip atsilieptų gyvenime toks metų skirtumas? Gal laikui bėgant Viktutė gali sutikti jaunesnį ir jį palikti? Jeigu jie išsiskirtų dabar, gal ji sutiktų ne vieną jaunuolį dar geresnį už Danielų ir netruktų jį pamiršti. Bet kaip jai pasakyti, kad ją palieka? O ir jis pats kaip gyvens su nemylima?
Danieliui neramu. Svarsto, galvoja, naktimis nemiega. Taip besvarstant, artėjo Kalėdos, laikas, kada reikia galutinai apsispręsti ir žengti lemiamą žingsnį. Per paskutinę naktį, viską dar kartą gerai apgalvojęs, Danielius ryžosi.
– Gal dar nesiženykim dabar, Viktute, – prašneko Danielius, kai jie vienu du buvo pirkioje. – Per žiemą aš laisvesnis, turėsim daugiau laiko po svietą pasižvalgyti, gal pavyks susirasti geresnę gyvenimui vietą negu dvaras. Dabar, ką besakyk, mes dar gerai nežinome, kaip gyvensime. O pagaliau, ar kas išeis iš mūsų tų vedybų? Tu man vis tik per jauna, netikiu, kad tikrai mane myli. Bijau susigadint sau gyvenimą. Man gal geriau pasiieškot pagal save... Ar ne geriau mums dabar išsiskirti kol dar laikas, negu paskui gailėtis visą gyvenimą. Žodžiu, aš nutariau dar nevesti, dar palaukti metelius, kitus, pasidaryti daugiau pinigo... Pakol kas niekas manęs iš čia nevaro, nežinau, kur kitur dar galėčiau tiek užsidirbti? – nežiūrėdamas mergaitei į akis, skubotai, nervingai išdėstė Danielius. Gal ir ne viską taip pasakė kaip norėjo, bet kas buvo svarbiausia – pasakyta. „Įdomu, ką ji dabar pasakys?“ – sukluso Danielius.
Viktutė nuleido galvą, akys pilnos ašarų, tuoj tuoj pravirks, bet susitvardė ir ryžtingai pasisuko į Danielių.
– Nenori? Tai taip ir sakyk. Ko dar čia visaip išsisukinėji? – pasakė ji išdidžiai, ko Danielius nesitikėjo. – O aš tikrai nepražūsiu, nebijok. Iš karto buvo galima pagalvot, kad nieko iš to nebus... Aš kvailė patikėjau, kad yra meilė... Senas bernas moka, kaip apsukti galvą mergaitėms. Gal jau ne vieną taip pamerginęs palikai? Neveltui sakoma, kūdikio subinei ir berno burnai netikėk. Plerpia ir skiedžia vienodai, – dar piktai metė Viktutė ir išėjo iš pirkios.
Danielius kaip antausį gavęs. Jis paniekintas ir išjuoktas. Jis to ir vertas... Svarbu, kad jau viskas išsiaiškinta ir baigėsi gerai. Nebuvo nei ašarų, nei dejavimų, jokių priekaištų, kaip kad tikėjosi. Dabar, kai jau su Viktute viskas baigta, belieka tik su šeimininke pasišnekėti. Nieko nelaukdamas Danielius ją užkalbino, kai akis į akį susitiko klėtyje.
– Tai sakai, šeimininke, kad Adeliutė tekėtų už manęs? – tiesiai apie reikalą prakalbo Danielius, kol niekas nesimaišė iš pašalinių.
– Tai kad pačiam ji nepatinka, – jau visai kitaip prašneko šeimininkė. – Kai jau taip, tai aš pasišnekėjau su piršliu ir paprašiau, kad paieškotų gero užkurio. Neseniai buvau sutikusi, sako susižinojęs puikų jaunikaitį ir su gera pasoga. Po švenčių atvažiuos. Jei sutars, tuojau pat užrašau ūkį jų vardu ir tegul sau gyvena laimingai. Dieve, jiem padėk.
– Tai aš ko gero čia jau nebereikalingas? – staiga nusigando Danielius.
– Iki Kalėdų – kaip ir visi samdiniai, – atrėžė šeimininkė. – Per žiemą apženysiu Adeliutę ir pavasariui turėsim savo gaspadorių. Dviejų gaspadorių vienam ūkiui tikrai nereikia...