Ir bėgioja po bundančias pievas
Į pavasarį panašus Dievas.
Dar toks jaunas, trapus ir dailus,
Truputį nedrąsus, net bailus

Kaip pumpurus kraunantis uosis –
Jam daug kartų metai kartosis.
Jis apsvaigo nuo lekiančio laiko –
Nesulaikomai dygstančio daigo.

Su pavasariu raito jis tango,
Nuo saldžios sulos apspango
Ir ant Žemės apgirtęs krito,
Atsigėręs jos sprangaus spirito.

Taip pilka kasdienybė už lango
Į paveikslą gyvą išaugo,
O gamta – be piktų pastangų –
Atsiprašo pamirštų draugų.

Atsistosiu po bundančiu uosiu,  
Uždainuosiu griausmingu bosu,
Pavasario gaivą giliai alsuosiu,
Metus deklamuosiu su patosu.