(Tęsinys)

Užsienio ir pilietybės politika

Prisiminkime keletą konkrečių atvejų. 1995 m. kovo 31d., kalbėdamas Lietuvos Respublikos Seime, kokios  užsienio politikos Lietuva turėtų laikytis, jis sakė, kad negali būti partinės, o dar labiau vienpartinės užsienio politikos, kad turi būt siekiama sutarimo ir atsižvelgta į gyvybinius Lietuvos ir lietuvių tautos interesus, o valstybės užsienio politika turi būt garbinga ir ori, ginanti tautos ir valstybės garbę. Jis klausė: Ar skuboti mūsų vadovų žemi nusilenkimai, amžinos kaltės jausmo už svetimas nuodėmes eskalavimas kels mūsų prestižą pasaulyje? Ir pagaliau ar kels prestižą mūsų pačių akyse? Turbūt atsakymas vienas - nekels. Nekels prestižo ir politinės nuolaidos vertinant istoriją, kai pasirašomos tarpvalstybinės sutartys, kai daromi skuboti reveransai visuomeninėms kitų šalių organizacijoms ir beatodairiškai pritariama jų priekaištams. Ir čia kyla klausimas: ar taip nekuriamas ir ar mes patys sau nekuriame mažos silpnos valstybės įvaizdžio mumyse?

O kalbėdamas apie visus pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius jis sakė: Tautos kultūriniai ir politiniai interesai negali būti dalomi ir skaidomi į savų lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, interesus ir nesavų, t.y. gyvenančių už sienos, interesus. Ar tai būtų Gudijoje, Suvalkų krašte, pagaliau Sibire ar Kanadoje. Mūsų nuostata: lietuvių kilmės asmenims - vienodas politines, turtines ir kitas teises. Taigi, jau tada M.Treinys ir Tautininkų frakcija siūlė visiškai kitaip žiūrėti ir į pilietybės klausimą. Skirti, kai ji suteikiama kitiems, kurie jos niekados neturėjo ir pagarbiau žiūrėti į Lietuvos piliečius, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra išvykę už Lietuvos ribų. Ir šiandien Lietuvoj nepasakoma, ar pasaulio lietuvių reikalai yra Lietuvos vidaus, ar užsienio politikos sfera. Negindami lietuvių interesų pasaulyje kai kam duodame iliuzijų, kad galima varyti antilietuvišką propagandą ir antilietuvišką politiką jau pačioje Lietuvoje.

Riboti žemės pardavimą užsieniečiams

Tuo pačiu metu Seime ir Lietuvoje virė aštrios diskusijos dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47-ojo straipsnio keitimo, kuris iki to laiko ribojo užsienio piliečiams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise įsigyti žemę Lietuvoje. Profesorius M.Treinys ir LTS frakcija į tokius ketinimus žvelgė labai atsargiai ir reikalavo užtikrinti savų ūkininkų pirmumą, o žemės pardavimą juridiniams asmenims, juo labiau užsieniečiams atidėti tolimai ateičiai, kol Lietuvos ūkininkai turės tas pačias ekonomines sąlygas ir galimybes, kaip ir Vakarų šalių ūkininkai. Net ir tada ES šalių piliečiams žemės įsigijimas nuosavybės teise turėtų būti reglamentuojamas griežtais įstatymais, kiekvienam atvejui taikant atskirą Seimo nutarimą. Praėjus septyneriems metams, šiandieninėje situacijoje, Lietuvos ūkininkai vis dar tebėra diskriminuojančiose sąlygose. Taigi, tada išsakyti nuogąstavimai buvo teisingi, o iškelti reikalavimai, apribojimai, tebėra aktualūs ir dabar.

Dėl Lietuvos ir Lenkijos sutarties

1994 metų spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Seime buvo rengiamasi ratifikuoti „Draugiškų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos sutartį“. Prieš šios sutarties ratifikavimą, kaip neužtikrinančios Lietuvos ir lietuvių tautos pagrindinių interesų labai griežtai pasisakė visi LTS frakcijos nariai. Jai nepritarė Vilniaus krašto lietuvių sąjunga „Vilnijos“ draugija bei sudarytas Visuomeninis komitetas dėl Lietuvos – Lenkijos sutarties. Sutarties svarstymo metu M.Treinys kalbėjo: Lietuvos ir Lenkijos istorija gerokai susipynusi. Praeityje jau būta nemažai sutarčių: Krėvos, Horodlės, Liublino, Suvalkų ir dar kitų. Deja, jos visos buvo nepalankios Lietuvos valstybingumo raidai ir per jas Lietuva prarado dalį etninių žemių, dalis lietuvių tautos buvo asimiliuota. Ypač komplikuoti lietuvių-lenkų santykiai buvo tarpukario metais Lenkijai okupavus ir aneksavus Lietuvos sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dabar mūsų tautų santykiuose verčiamas naujas lapas, einama prie naujos politinio starto linijos. Yra proga pasakyti istorinę tiesą, atsikratyti dviprasmiškos politinės naštos. Deja, netikusi tradicija tęsiasi, ir aptariamoje sutartyje gausu nutylėjimų, dviprasmiškumo, gausu Lietuvos nuolaidų kitai pusei. Paminėsiu du momentus: pirmas - dėl požiūrio į Lietuvos valstybės vientisumą ir antras - dėl požiūrio į tautines mažumas.

Preambulės 8 punkte patvirtinama, cituoju: „Viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumas dabar ir ateityje“. Kartoju, „dabar ir ateityje“. Iš to kai kas padarys išvadą, kad tarpukario metais Vilnius ir Rytų Lietuva teisėtai priklausė Lenkijai, kad visa želigovskiada - teisėtas dalykas, Litwa Srodkowa taip pat teisėtas, o visos neigiamos pasekmės Lietuvai yra mūsų pačių kaltė ir reikalas. Beje, ši nuostata svarstant sutartį Lenkijos Seime įvertinta kaip lenkų esminis pasisekimas.

Sutarties 13 straipsnyje užfiksuotas Lietuvai ypač nepalankus tautinės mažumos traktavimas, visai neatsižvelgta į skirtingus kelius, kuriais formavosi lietuvių ir lenkų tautinės mažumos. Juk dauguma Lenkijos lietuvių gyvena savo etninėse žemėse, likusiose už Lietuvos Respublikos ribų, o Lietuvoje gyvenantys lenkai ar kiti lenkiškai kalbantys asmenys yra ankstesnių nelygiaverčių sutarčių ir jėgos politikos istorinis rezultatas. Be to, tautinių mažumų teisių realizavimo mechanizmas, kuris yra aptariamas sutartyje, daug labiau palankus lenkams negu lietuviams.

Taigi Lenkijos diplomatai pateikė dar vieną pamoką lietuvių diplomatams. Todėl Tautininkų frakcija pirmiausia kritikuoja Lietuvos valstybės vadovus ir derybininkus už jų nesugebėjimą apginti istorinės tiesos ir teisėtų gyvybiškų Lietuvos interesų. Mes pasisakome už bendradarbiavimą su Lenkijos Respublika, už bendradarbiavimą su lenkų tauta, tačiau pasisakome prieš šitokio turinio sutartį ir kviečiame, prašome, kad rezultatai būtų fiksuoti vardiniu balsavimu. Jis siūlė prisiminti Mikalojaus Radvilos žodžius, pasakytus Liublino Seime peršant Lietuvai nelygiavertę uniją: „Geriau nusikirsti ranką negu pasirašyti kokią nors savo krašto skriaudą.“ Taip kalbėjo bajorų laikais. Deja, mūsų laikais bajorai išnyko.  

Tada sudarytos nelygiavertės sutarties rūgščius vaisius Lietuvai matome ir šiomis dienomis, kai Varšuvos ne tik eiliniai politikai, bet ir pirmieji asmenys vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, nurodinėja kokie įstatymai turi būti priimami, kad kuo greičiau būtų sudaromos sąlygos faktiniam Rytų Lietuvos galutiniam sulenkinimui. Netoli tas laikas, kai bus sudaroma nauja sutartis. Nesunku spėti, kad Lenkija iškels dar daugiau ultimatyvių reikalavimų. Ar tada rasis Lietuvoje politikų turinčių tvirtesnį tautinį stuburą negu 1994 metais Seimo valdančioje daugumoje? Šiandien akivaizdžiai matome, kad buvusios LTS frakcijos ir profesoriaus M.Treinio nuogąstavimai buvo pagrįsti. Bloga sutartis yra blogiau už jokią sutartį.

Saugoti lietuviškumą Karaliaučiaus krašte

Nepaprastai daug žinių M.Treinys buvo sukaupęs Karaliaučiaus krašto ir ten gyvenusių bei tebegyvenančių lietuvių klausimais. Todėl neatsitiktinai jis parengė ir 1995 m. gegužės 18 d. keturių opozicinių frakcijų vardu pateikė svarstyti rezoliuciją „Dėl lietuviškumo išsaugojimo Karaliaučiaus krašte. Rezoliucija buvo siekiama, kad būtų parengtos ir priimtos priemonės kurios leistų išsaugoti atmintį apie išnykusias lietuviškumo apraiškas, t.y. istorinės, kultūrinės praeities, asmenybių, memorialinių vietų, muziejų, turint omenyje Donelaičio, Vydūno, ir elementarius kitus dalykus, kas ir pradėta daryti, bet nepakankamai. Taip pat buvo raginama remti pastangas išsaugoti dabar krašte gyvenančių lietuvių tautinę tapatybę: mokyklas, spaudą, vaikų darželius ir kitus dalykus. Buvo siūloma dirbti ne stichiškai, bet Vyriausybei parengti atitinkamą programą. Taip pat buvo siūloma parengti ir priimti kitą dokumentą dėl Mažosios Lietuvos etninių lietuvių atminimo dienos įteisinimo. Tačiau pateiktai rezoliucijai tuometinis Seimas nepritarė. Ir tai buvo ne vienas M.Treinio parengtas dokumentas, kuriuo buvo siekiama išsaugoti lietuviškumą mūsų etninėse žemėse.

Pabaigoje sugrįžkime į knygą „Tautos ir jos žemės jungtis“, kurioje  M.Treinys įspėja apie gręsiantį pavojų susvetimėti savo tautoje, susiskaldyti į ideologines interesų ir kitokias celes, kas būtų dar pavojingiau negu juodžiausiais carizmo ar bolševizmo dešimtmečiais. Lyg priesaiką jis palieka asmens, tautos ir valstybės savo žemėje jungtį, kurioje visos dalys yra lygiavertės ir svarbios. Ar bus šios tiesos laiku Lietuvos politikų suprastos ir priimtos, parodys ateitis. Bet nuo to, tik nuo to priklausys lietuvių tautos, o gal ir visos Lietuvos kaip valstybės likimas.

(Pabaiga)