Raulas
Laikas sustojo arba jis buvo toks, kad jo savimi nemokėjome jausti. Visi buvome lemties sumesti į krūvą ir atrodė, kad esame būtent ten, kur reikia būti, kai asmeniniai reikalai atitolsta ir nemenka jų dalis persikvalifikuoja ir tampa tavo – mano – visų, kitaip sakant - sudėtine dalelyte visumos, kuomet jie ten svarbesni. Tačiau patikėti šitaip užrašytu tekstu irgi nebūtų protinga. Nebuvo laiko, o tuokart net ir poreikio vienas kito klausti ar per save domėtis, kokie vaizdiniai atsiranda sieloje, kuomet ji atsišaukia į fiziškai juntamus, bet mažai įtikėtinus dalykus. Visi kas kaip, bet daugiausia akimis ieškojome netikėtai dingusio Geltonžandžio, tačiau net nesuradę jo, vargu ar kuris gebėjome pagalvoti, kad jo čia nėra. Buvo lengviau manyti, kad ir dingęs, kad ir nematomas, tačiau jis, žaltys, yra kartu ir dabar stebi mus, norėdamas išgirsti ir matyti, kaip kas atrodome šioje sausio tryliktosios dienoje prie užkurto titnagu aukuro. Jo ugnis negeso, net neparagindami vienas kito, suspėdavom laiku į aukurą pakrauti malkų, paimtų iš sodybos pūvančių pastatų. Reikalas šventai svarbus, bet jis tvarkėsi savaime, lyg netyčia ir nemanėme, kad kiti gal nemenkiau svarbūs dalykai yra lyg užblokuoti, palikti priimti tik pojūčiais, nebandant juos aprėpti kaip visumą ir net tingint pagalvoti kokios priežastys paskatino turėti tokį neįprastą reiškinį – renginį, kitaip tariant: smegenims nebuvo leista pabandyti suprasti, kas iš tikrųjų čia vyksta. Atrodo, tingėjosi net paspėlioti ir bene aktyviausiai sava mąstysena reiškėsi papūgėlės. Suklegusios galvoje, jos kuriam laikui perimdavo mano dėmesį sau ir tuomet tekdavo „pasitraukti“ iš kompanijos ir pasilikti tik su jomis. Būtent jos pirmos pranešė, kad į miško keliuką nuo plento įvažiavo dengtas sunkvežimis. Ir šį kartą, kaip dažniausia, žinią pranešė kalbėdamosi dialogu:
- Nemanau, kad grybų ieško. Žiema juk, bet ieško.
- Gal prireikė sysysy?
- Tu - ką? Dėl sysysy tokią mašiną iš plento sukti? Baik niekus taukšti. O dėl žiemos... Tik kalendoriuje ji. Grybai jos nepaiso. Bent voveraitės. Net spauda stebisi ir rašo: dygsta, auga.
- Aš taip mąstau.
- Gal šaukim dzieduli? - pasišnekėjo papūgėlės, bet šaukti manęs nereikėjo: visus keliukus į šį vienkiemį gerai žinojau. Visi jie apkrėsti pušų spygliais, apaugę samanomis, bet dar nebuvo užspringę medžiais, kurie mišku sustoję šalikėlėse žalias viršūnes siūbavo viršum jų ir keliukai panašėjo į šviesos tunelius – šviesos, saulės, net vėjo čia daugiau. Ir, žinoma, triukšmo, nes, žiūrėk, kažkas dar važiuoja jais. Dažniausia rudenį, kuomet į miškus išeina grybautojai.
- Girdžiu, girdžiu, - mintyse atsiliepiau papūgėlėms, - girdžiu, - ir padaviau Knygą Vidiniui.
- Tu kur?
- Dziedulis sysysy. Ne į kelnes gi, - pasakė papūgėlė, pamaniusi, kad girdžiu ją vienas.
- Na, žinoma, ne į kelnes,- regis, patikėjo Vidinis, o aš pasijutau atsipalaidavęs – lengva, gera. Lyg pats būčiau nusitaikęs paošti mišku.
- Atsiprašau, dzieduli. Maniau, kad mane girdėsi tik tu. Kaip čia taip atsitikę, kad ir dėdė Vidinis? Taip neturėjo būti. Tikrai, neturėjo taip būti. Mes apdairios, - pasakė papūgėlė. – O pajuokauti juk sveika.
- Sveikata reikia rūpintis, - pasakė antroji.
- Jis viską girdi. Taip kad atsargiau,- neskubėjau atsiliepti papūgėlėms, įsižiūrėdamas į miško tuneliu nušliaužiantį apleistą, bet savotiškai mielą keliuką, kuriuo kitados vingiavo giliai smėlėtoje žemėje įsirėžusios vežimo vėžės su tarp jų arklių kanopomis įspraustu taku. Jį atsimenu, kai nei plento, nei miško nebuvo. Juo važiuodavo į miškelį, įsikaišiusį vidur atviro ir plataus, titnagais nuberto lauko, kur giliai iškastose duobėse, supildavo iš bulviakasio atvežtą derlių. Vėliau šis smėlyno plotelis buvo paliktas miškui, o duobės, bulvėms žiemą laikyti, iškastos arčiau namų. Kaip tik dabar buvome atėję jų vietoje, bet jokių ankstesnės būtovės pėdsakų plikai akiai neišlikę. Visur augo miškas, ošė, tik atrodė, kad dabar jo daugiau - ošė ir tas, kurį čia nešiau savo atsiminimuose.
- Aš turbūt toliau neisiu. Kas ieško, suras.
- Suras. Ten pasiųsti mano vyrai, bet skubėti nereikia, - išgirdau šalimais jauną balsą. - Tegu pasižvalgo po mūsų kraštą. Pakvėpuoja juo.
Stebėtis jau turbūt atbukau. Tuoj pamačiau neaukštą, tvirtai sukaltą, žodžiu, kresną, apie keturių dešimčių metų mielo, bičiuliško veido išraiškos vyrą. Jo aprėdas žvalgus, it apaugintas tamsių ežerų žuvies žvynais. Labiausiai panašėjo į ešerį - spalva rūstoka, su plieno atspalviu. Netardamas nė žodžio it senam, geram pažįstamam padaviau ranką ir pajaučiau saujoje jo delną. Šaltas. Bet, matyt, tik sau, nes į mane jo šaltis nepersimetė. O pasakiau tai, ko lyg tol niekam nebuvau sakęs ir nežinojau, kad kažkur savyje galėčiau turėti tokį sakymą.
- Šaltas kaip žaltys.
- Taip ir yra, dzieduli. Žaltys. Kiekvienas gyvename savo dalioje.
- Betgi...
- Betgi manau, kad tokia dalia ne amžina, - užbėgo į priekį kalbėti miško žmogus, - Šiandieną va taip, o rytoj ir vėl nežinia kaip. Prisimink kaip Eglė šaukusi: Žilvine, Žilvinėl/ jau saulelė žemai/ Žilvine, Žilvinėl, -/ Kur namučiai namai...
Žvilgterėjau per nukarusias medžių šakas į viršų ir net nepagalvodamas:
- Mūsų saulė dar tik kyla, žmogau, - ir tik dabar atidžiau žvilgtelėjau į jo veidą, sutikdamas draugiškai šiltas akis ir nelinksmą, bet nesuvaidintą mažytę šypseną, kurią net praplėšius daugiau džiaugsmo neišsilietų. Ir tai, ką mačiau, jaučiau ir savyje - ir ten įsiskverbė atkartotas miške sutikto žmogaus atvaizdas, nedrumsdamas nieko, kas priklauso man ir susirasdamas ten niekieno neužimtą tuštumėlę. Net toptelėjo mintis, kad ir ten, Savęsp(i), galima gyventi plačiau, jaukai ir, kaip sakoma, visiems šildytis ta pačia saule, jos niekam neuždengiant. Bet sutiktasis netikėtai atsargai pakėlė ranką man prie mano veido, lyg norėdamas nuimti kokią užkritusią šiukšlelę ir net tyliai pastukseno į smilkinį.
- Na ir kaip? Išmokote Internacionalą giedoti? - Ir nelaukdamas, kokį atsakymą išgirs, jau man, net neįvardindamas papūgėlių:- Jos puikios, jos nuostabios. Ir sakau: nelengva man buvo skirtis su jomis, o ir joms su manimi. Daug dalykų tekę apmąstyti. Vis neatrodydavo, kad toks sprendimas protingas. Tačiau kaip neretai panašiais atvejais, į paramą atėjai pats.
- Aš?
- Taip, dzieduli, tu. Tavo apsisprendimas šioje elgetų karalystėje pragyvent šimtą metų, mums buvo priežastis galutiniam apsisprendimui.
- Elgetų karalystėje?
- Kasdienybėje ją vadinu ubagų karalyste, bet ši diena iš kasdienybės iškrito. Na, pagalvok: Dievas sukuria žmogų. Ir net pagal savo atvaizdą. Apgyvendina Žemėje, o gyvenimui iš begalybės laiko atgnybia trupinėlį. Vis iki šimto ir šimto. Tai argi ne elgetos dovana? O tavo ryžtas pragyventi ne IKI šimto, o bent tiek, mums atrodė yra vertas ir pagarbos, ir paramos, kad taip neatsitiktų, kaip su Radijo karieta. Buvo, buvo, bet žybt ir nėra. O priedo, kad jos ir pėdsako nebeliktų, dar ir panelę amneziją padovanojo. Esą, užmiršk, Pranuci, kad būta tavo gyvenime gražaus prakaito. Taip, jis sūrus, bet prakaito lašelis geriausiai atspindi žmogų jo esmėje.
Miško žmogus kalbos neskubino. Jo kalbami žodžiai nesistumdė, nesigrūdo, nelenktyniavo ir kiekvienas sakinyje jautė savo vertę ir buvo garbus, solidus, reikalingas, suvokiantis, kad perduodami informaciją atlieka reikšmingą darbą. Deja, panašiai atsiliepti man nebuvo įmanoma – pritrūko išauklėjimo ar talento, o jo kaip vandens nepasemsi.
- Ir ką tuo nori pasakyti, Raulai? Kad gyvenu pasakoje?
- Kaip, kaip pasakei? Raulai? – po neilgos tylos perklausė jis ir tuoj mišku nuaidėjo jo smagus, užkrečiantis, iš akių ašaras spaudžiantis juokas. - Puiku! Tiesiog nuostabu! Nuo šiol aš Raulas, - kalbėjo pro juoką ir vėl, kaip anksčiau, atsargiai pabeldęs pirštais į mano galvos smilkinį. - Ar girdite, papūgėlės? Aš Raulas. Galvokit, mielosios, ir supraskite, kaip tai puiku! Nuo šiol namuose tesu tik Raulas, - dar kartą pasakė ir nusišluostydamas suašarojusias akis: - Ačiū, dzieduli. Nepamenu, kada taip skaniai juokiausi.
- Galėtum ir dažniau. Sveikata ir Raului nepakenks.
- O! Kad taip dažniau. Na, o pasakų, dzieduli, šitame krašte jau nebūna. Betgi pats tai neblogiau žinai. Kitokia, dar nesuvokta būtis varo mus į sapnus, į pertvarką savasties, į Savęsp(i), kur atsiveria kitokie peizažai ir metamorfozių įvairovė reikšmingai suaktyvėja. Intensyviau vienos būties formos persiorganizuoja į kitas ir štai atsitinka, kuomet vietoje to, kad paverktum, pradedi juoktis.
- Ar draudžia kas?
- Nedraudžia. Arba taip atrodo, kad esi bent sau karalius, - pasakė ir pagavo akis akimis - Ačiū, beje, kad eilėraščiu įkėlei žaltį aukščiausios pušies viršūnėje, kad jis tau - šventenybė. Ne viskas sekasi, ką sumanęs, bet tikėk: slegiamės, kad tavo paskutinis balius dar krestelėtų šį visą, deja, deja, nykstantį, mirštantį šilinių dzūkų kraštą.
Miško žmogus kalbėjo ramiai, bet man, stokojant aiškumo, atrodė, kad jam svarbu pakalbėti. Dar negreitai gebėsiu suvokti, kad protas manyje įgauna kitokią kokybę - darosi šaltas ir tas, dažnai jį kankinęs ūmai įsiliepsnojantis protrūkio kunkulas nepasirodė. Ramiai kilstelėjau ranką prie jo ešerio spalvos aprėdo ir patapšnodamas:
- Štai ir atėjo laikas, kad jeigu čia ir velnias pasirodytų, aš jo nebijočiau.
- O jeigu gyvatė?
- Gyvatė? Kodėl klausi? - greitai atitraukiau nuo jo krūtinės ranką.
Raulo lūpose įsibrėžė nelinksma šypsena.
- Gyvatės visuomet bijojau. Dabar irgi. Bet kodėl klausi? - įsispyręs sužiurau į Raulo akis.
- Daug kartų pats esu muštas ir net užmuštas kaip gyvatė. Dar neretai save tenka pasaugoti kaip žaltį, bet kur kas dažniau – kaip gyvatę, - pasakė nepamesdamas liūdnos šypsenos. - O! bet anieji mus jau mato, matyt, besijuokiantį išgirdo - sukruto Raulas ir kyštelėjo atsisveikinimui ranką - Atsiprašau, bet kuriam laikui išnyksiu. Su Jonu ten dvi moterys, poetė ir fotografė. Abi seserys. Manau, bus įdomu. Iki, Dzieduli. Jums, papūgėlės, irgi – iki. Ir nueidamas sunkaus žmogaus negirdimais žingsniais niūniavo:
- Žilvine, Žilvinėl...
(iš „Sugrįžimų“)