Tu esi nuostabiausias ir nerealiausias žmogus, su kuriuo esu kada nors bendravusi. Nors mes kalbamės ne tiek ir daug, bent palyginti su kitais žmonėmis, su kuriais nebendrauju, bet Tu man esi pats svarbiausias visame pasaulyje.

Kai susipažinome, buvai toks mielas ir nuoširdus, labai supratingas ir žavingai drovus. Išsiskyrei iš savo draugų paprastumu ir neužgauliu sąmoju. Net jei juokais kada nors pasakydavai, kažką ne taip, visada atsiprašydavai, nors tai nebūdavo būtina.

Ir štai dabar Tu visai kitoks, lyg ir tas pats mano draugas, bet nurimęs, liūdnas ir viskam abejingas. Tavo šypseną matau vis rečiau ir rečiau, jos labai pasiilgstu. Tu nebesi mielas, toks naivus ir nepatyręs. Tik retkarčiais pamatau tai, ką atradau Tavyje, kai tik susipažinom. Draugės mane vis klausinėjo: „Na, tai kodėl gi Tu jo negriebi? Būtumėt pora.“ O aš tik atsakydavau, kad Tu man per geras, kad aš nebūčiau tokia gera Tau, kad Tave įskaudinčiau. Negalėčiau sau atleisti, jei Tave įskaudinčiau...

Tada atsirado ji ir Tave pakeitė. Nebeliko naivumo, pasitikėjimo kitais. Juk sakiau, kad ji Tave įskaudins, bet Tu nenorėjai klausytis ir neklausei. Netikėjai, kad aš Tau noriu padėti kaip draugė, nieko daugiau tik padėti, suprasti, kodėl Tu su ja. Bet juk Tu žinojai, kur lendi ir nieko nedarei prieš savo naikinimą.

Paskui atsirado kita, kuri jau nebegalėjo Tavęs patupdyti į narvelį. Nebe toks Tu jau buvai, nebe tas geras berniukas. Tu ją palaužei, palikai. Nesigailėjau jos, nes ji buvo ne Tau, tik todėl.
Aš visada buvau Tavo draugė, net jei netikėjai, bet visada buvau ir būsiu. Negalėčiau Tavęs išduoti, niekada.

Tavo mėlynos akys tokios ramios, bet tinkamu oru jos švyti, žavi. Kai saulė blyksi pro langus, jos žaižaruoja, užburia. Kai lauke daug sniego ir šiek tiek apniukę jos jau kitokios, bet negaliu nuo jų atitraukti savųjų akių. Tada man Tavo akys pačios gražiausios. Tu sakai, kad Tavo akys pilkos, bet tai netiesa, jos mėlynos, švelniai melsvos, kaip žydras dangus. Gal todėl jos atrodo nuostabiausiai, kai šiek tiek apniukę, lyg dangaus gabalėliai nebūtų uždengti debesimis. Kiekvienas žvilgsnis, kurį pagaunu, mane nuramina ir tuo pačiu sukrečia, aš jų noriu vis daugiau ir daugiau, kaip narkotikų.
Kiekvienas Tavo man ištartas žodis reikalingas kaip oras ir aš gyvenu tokiais tarpsniais, nuo vieno mūsų pokalbio iki kito. O kartais praeina dienos, kai ištari man nors „labas“, bet aš kantri, galiu palaukti , net jei tai labai skaudu.

Tai viskas, ką norėjau pasakyti. Tik tiek, daugiau nieko. Viskas, ką galiu pasakyti savo draugui. Nežinau, kodėl tiek apie Tave galvoju, nežinau, kodėl man esi toks svarbus. Gal dėl to, koks buvai, kai susipažinom, vienintelis, kuriam galėjau atsiverti, bent iš dalies. O gal dėl to, koks tapai, gal man būtų pavykę išsaugoti, tą tyrumą, o gal ne. O kodėl man toks svarbus, gal pasakysi man Tu? Žinau, kad laiškas, kurį man atrašysi Tu, bus trumpas, parašytas greitai, gal tik iš mandagumo, gal dėl šiokios tokios pagarbos ar gailesčio. O gal visai nesulauksiu atsakymo, lyg nieko ir nebūtų nutikę, visai nieko.

Kai galvoju apie Tave man nuolat sukasi galvoje žodis myliu, kurį aš gramzdinu į sielos dugną, užkampį, iš kurio sakiau šio žodžio niekada nebetarsiu. Neketinu dėl jokios vaikino išlieti nei vienos ašaros ir neliesiu. Tik širdis apsipila krauju - vidinės ašaros. Tylios, be kūkčiojimo ar riksmo. Veidas išlieka ramus ir šypsena nedingsta, o siela klykia iki išprotėjimo ir daužo grandinėmis, nori pabėgti iš apsemtos širdies narvo, bet iš jo niekada neištrūks, liks kalėti iki gyvos galvos su tyliu aidu: myliu.

Na, jau per daug Tavo laiko sugaišau, viskas. Iki, mano angele.
                                                                             Tavo draugė