Antras jau šimtmetis, regis,
Staugiančių plentų šalies.
Užkampy dvi vėžes  radęs,
Vasarą žiemą gėries.

Mielas aukštaitiškas kelias,
Kovo aukštų ežerų
Auksas! Nei viduriu velias,
Spaudžiant žingsniu patvariu,

Nei jam begrįždamas važis
Kuprą sumintą sugriaus.
Kuinas nekrioks įsiręžęs,
Žudomas siuto žmogaus.

Pavažos ten viena kitai
Nukalė kelią peržiem.
Vieną kanopą į kitą
Dėta, o neita vėžėm.

Bėgti ir lėkti juo galim
Pusdieny gal po pūgos.
Polaidžiuos, kilęs ant balų,
Šlepsintį batą paguos.

Ogi keverziškos rogės
Tos vakarų Lietuvos!
Sujauktą vagą pablogęs
Minki... gal stverkis galvos...

Čia neišvysi važelio.
Griūk sau gurvuoliais griūte...
Tai pasiilgta kelalio,
Minto tieksyk pėstute!