Karštis
Nesmagu, kai į krantą putodamos bangos subyra
Ir pavargusios akys gelsvų gintarų ieško godžiai,
Kai išvargę vaikai siūlo kopose saldintą girą,
O poniutės išalkusios dairos jūreiviškų ložių.
Ir tos saulės nereikia, įdarbintos taip nenormuotai –
Įkyriai dosniai žarstančios karštligės turtą.
Tapo žmonės nuo saulės darbštumo keisti ir kuproti –
Prislėgti, aptirpdyti, suglumę ir naiviai apkurtę.
Aš į jūrą putotą nešuos kurčią zombišką kūną,
Kad prabustų nuo karščio sulipusios rytmečio akys.
Kitąsyk šauksiu lietų, globodama brangų Perkūną,
Fantazuosiu žodžius užkeikimų jų garsiai nesakius.