Noriu papasakot kaip mum su Joniuku sėkės korvas ganyt miško aikštalaj. Saula jau buvo gerokai pakilus,diena pastaikė graži, šilta.
Korvas priėdį sugula. Mas taip pot atsisadom ir pasakojom vienas kitom visokius nuotykius.ir ku buvom skaity iš knygų. Tik žiūriu: kur buvus, kur nebuvus palei nupjauto šieno prodalgį didžiausia
gyvota atsirungo. Joniukas grait nulakė pasiieškot pogalio, o aš nenulaisdama akių nuo gyvotas
sekiau kur ji šliaužia. O ta kaip graičiau slinko prie aglalas, kur augo prie pot išpuvusio kėlmo. Joniukas atolakė , o ta jau pasikavojo po aglalas šakom.
Jis iš anos , o aš puoliau iš savo pusas, pėrsisvėriau unt kėlmo... Ogi, kelmi susirungius kita gyvota,žiūri mon tiesiai akys  ir juodų dvišokį liežuvį koišioja.
Žaibo graitumu pašokau atgalio, ir po šiai dienai nesupruntu kaip likau gyva. Galajo mon įkirst tiesiai veidan, arba net akin.Nusigundau nebasvietiškai.
Pirmutiną taip pasikavojo ir jos nebarodom.
Noriu do primint gerbiamiem skaitytojam, kad mas su Joniuku tu dien buvom basi, ir kai atsiminam, tai korvas aikštalaj jau nebabuvo nei vienos.
O kas buvo toliau - parašysiu kitųkart.