Vė ateisiu...

Na, ką šiandie maliavoji?
Leisk patėmyt - netrivoju,
Vė paveikslas - pusė sienos!
Da keli nauji, ne vienas...
Kada tu šitiek pripaišai?
Kiba nemiegi visai.
Visos sienos žydi, šviečia,
Aš tai šiteip negalėčia...
Staipos bliūmas susivėlęs,
Krakmoluota obelėlė,
Žolynėlių vaiskios spalvos,
Šemečkių kudlotos galvos,
Bakūžėlė i prūdelis...
Bet gražiausios ma - varnelės.
Tokios orios, mandrios ponios,
O brudnais, šmeruotais šonais.
Sniegenukės i kaip gyvos -
Susigūžę, sarmatlyvos.
Kas te kampe - nedamatau,
Turiu patėmyt iš arčiau...

Na va - pasidariau sau darbo,
Prilipau prie tavo kvarbų.
Juokiaus iš varnų kaip užduota,
Dabar pati - skvernais šmeruotais...
Lekiu namo, nėra ko laukti,
Reik jaksą į proškas užmerkti.
Gal da išskalbsiu, kol ant greičio,
Jei plėmai liks - kampan nušveisiu.
Bet gaila būtų - da ne prastas,
I parėdlyvas, i pamačnas...

Tai tu paišyk, o aš lekiu!
I vė ateisiu - a galiu?

Ma baisiai pas tave gražu!
atkaklioji