Į stotį jie atvažiavo laiku. Už poros valandų turėjo išeiti traukinys į tą pusę ir, kai kasoje Danielius nupirko bilietus, teko dar palaukti.
Prieš atvykstant traukiniui, salėje atsirado daugiau žmonių, o po kiek laiko visi išėjo į peroną. Kartu su jais ir Danielius su šeimininke.
Kai su trenksmu pūkšdamas ir švilpdamas traukinys įlėkė į stotį, šeimininkė įsikibo į Danieliaus kailinių rankovę ir nepaleido jos tol , kol įlipo į vagoną. Jie susirado tuščią kupė, atsisėdo ir tik tada šeimininkė lengviau atsikvėpė.
– Kaip gerai, kad tu su manimi, – nuo dūšios džiaugėsi moteriškė, – ką aš būčiau dariusi viena? Aš taip išsigandau, galvojau, kad taip kriokdamas tas geležinis žvėris užlėks ant manęs...
Vagone buvo šilta ir jie abu atsisagstė kailinius, o paskui ir visai juos nusivilko. Turėdami laiko į valias, jie išsišnekėjo.
– Kodėl, šeimininke, tiek metų nesueidavai su savo seserim? – pasidomėjo Danielius.
– Gal prieš kokius trisdešimt ar daugiau metų atsitiko mūsų namuose tokia istorija, – ėmė pasakoti šeimininkė. – Pas tėvus mes augom dvi mergaitės. Aš ir trimis metais jaunesnė sesuo. Kai man buvo dvidešimt treji, patiko man vienas jaunikaitis. Dieve, koks tai buvo vaikinas... Gražus, nebiednas, o kaip jis man patiko... Kaip aš jo norėjau... Piršlys ėmė man jį piršti ir kartą jie abu atvažiavo pas mus į namus. Per visą vakarą jaunikis buvo man malonus, lipšnus, bet, kai pasirodė Marcelė, nuo jos akių nenuleido. Po teisybei, tai aš buvau daug prastesnė už ją. Marcelė buvo graži, daili, linksma.
Tą kartą su jaunikiu taip nieko ir nesutarėm. Už kurio laiko, tėvą sutikęs piršlys, pasakė, kad jaunikis norėtų Marcės. Tėvas nė girdėti nenorėjo: „Kaip sau norit, bet aš turiu pirma išleisti vyresniąją. Marcė dar per jauna, tegu palaukia“. Jau galvojau, kad viskas baigta. Kuriam laikui praėjus, tas vaikinas pradėjo lankytis pas mane, bet vis žvilgčiojo į Marcę. Jai irgi, matyt, jis patiko... Kurgi ne? Kiekvienai mergelei patiktų...
Pavažinėjo, pavažinėjo pas mane ir sutarėme per Šv. Petro ir Povilo atlaidus kelti vestuves. Jis atvažiuoja vis dažniau ir dažniau, o aš jau ruošiuosi vestuvėmas. Važinėju į miestelį kartą, kitą matuotis baltos vestuvinės suknelės, veliumo...
Buvau neišpasakytai laiminga... Čia pat ir atlaidai, paruoštas vestuvinis stalas, renkasi svečiai, pajauniai, pamergės deda man ant galvos veliumą, kaišo rūtom...
Laikas jau ir į bažnyčią, tik kažkur dingo jaunikis. Tik ką mačiau buvo, o kai reikia važiuot – nėra. Nesimato ir Marcelės... Pabėgo abudu prieš pat važiavimą į bažnyčią. Dievai žino, kada jie susitarė, bet kam taip žiauriai? Per pačią vestuvių dieną? Galėjo dingti anksčiau, nebūtų reikėję nei tų iškilmių, nei to veliumo, nei tų svečių... Būtų buvę kur kas gražiau...
Po šiai dienai, kai prisimenu, tai ir nukrato drebulys... Dievas mato, kiek prisikentėjau, kiek išliejau ašarų, kiek kartų norėjau pasikart iš tos sarmatos... Bijau sakyt, bet man atrodo, kad nuo to karto ir alų gerti pamėgau. Tą patį pirmą vakarą prisigėriau iki žemės graibymo. Tam ir tėvas su mama tyliai pritarė, matydami, kaip aš kankinuosi: „Išgerk, Kazyte, bus lengviau...“
Alaus pas mus niekada netrūko, o po tų neįvykusių vestuvių, bačkos neišgertos liko. Būdavo, išgersiu keletą stiklinių alaus, galva apsvaigsta, pasidaro lengviau ant širdies, tada galiu užmigti. Kai tik prabundu, ima graužt širdį, paimu vėl stiklinę, kitą ir jau geriau...
Prabėgo daug metų, ištekėjau, turėjau gerą vyrą, neblogą gyvenimą, nors vaikų ir nesusilaukiau.
Šiaip nieko netrūko, užsimiršo tas širdies skausmas, bet pripratimas prie alaus liko. Tėvukai mirė dar neseni. Prieš mirtį visą ūkį man vienai užrašė, o apie Marcelę niekada neprisimindavo. Už tokį padarymą, kol gyvi negalėjo atleisti, bet širdyje, matyt, labai pergyveno. Gal dėl to taip anksti numirė, nesulaukę senatvės?
O man ir vėl širdies skausmas... Tik palaidojau tėvus, mirė ir vyras. Kai jau vieną kartą likau našle, tekėti dar kartą pabijojau, maniau gyvensiu viena. Pabandžiau metelius, kitus, pamačiau, kad valdyti tokį ūkį vienai moteriškei per sunku. Ir kam man tas vargas? Taip ir sugalvojau paimti žmogų, kad tvarkytų ūkį vietoj manęs. Šiek tiek darbuosiuosi, šiek tiek prižiūrėsiu, šiek tiek išgersiu... Taip ir gyvensiu, kol ateis galas...
Iš karto, kai jūs su kūmu atvažiavot, aš tikrai pabijojau. Netikėjau, kad iš tokio jaunuolio gali būti toks geras gaspadorius. O dabar džiaugiuosi ir atsidžiaugti negaliu. Šiek tiek apsibarėm, bet daugiau to nebus. Pati pamačiau, prie ko tas gėrimas gali privesti. Kad tik Dievas duotų stiprybės atsikratyt to prakeikto pripratimo, – atsiduso šeimininkė po tokios ilgos kalbos.
Išklausius šeimininkės pasakojimo, Danieliui jos pagailo. Jis iš šono nemačiomis į ją pasižiūrėjo. „Kai namuose, tai ji nemažos žemės savininkė, dar nesugriuvusi, tiesi, apvali, savimi pasitikinti, valdinga gaspadinė, o čia traukinyje atrodo tokia vargana, menka, susigūžusi bobelė, išsigandusi ir pasimetusi, krūpčiojanti nuo kiekvieno garvežio švilptelėjimo ir stipresnio ratų bildesio, traukiniui užvažiavus ant iešmais nukreiptos bėgių atšakos. Aiškiai matosi, kokia kankinanti jai ta kelionė, o keliauja ji pas besišaukiančią, tiek skriaudos jai padariusią seserį. Kita jos vietoje gal net nebūtų atsiliepusi, o ji važiuoja, net gerai nežinodama, nei kur ir nei kaip ją pasiekti. Geros širdies ir dar nepragėrusi sąžinės, – priėjo tokios išvados Danielius, – be reikalo tada aš taip ant jos užrėkiau. Ateityje reikės elgtis pagarbiau “.