Ida sėdėjo šalia, susidėjusi rankas ant kelių ir pavargusi. Atrodė, kad užsnūdo. Jai, tik jai vienai išdrįsau patikėti širdį ir paprašyti, kad pasižiūrėtų, kas joje yra. O dėl to, kad ten kažkas yra, beveik neabejojau, nes diena iš dienos ją maudė vis labiau. Atrodė, į ją įkrito žarija, kuri, su kiekvienu atodūsiu, lyg pučiama dumplių, įsirusena vis skaidriau ir karščiau, įsidega nenuvokdama, kad yra ne plieno gabalas. Skauda.
Maža paslaptis apsaugo mane nuo prasitarimo, ir todėl neafišuosiu, kodėl pasirinkau septyniolikos metų Idą, kad pagelbėtų išmesti iš širdies tokį nereikalingą krovinį. Laimingas, kad nepasipuikavo.
— Lauk, aš ateisiu, pažadėjo ji. Ir pagrasė: — O širdies bet kam nenešiok ir nerodyk. Man galima, aš jau senė.
— Idut, tau tik septyn...
— Žinau žinau, — nutraukė pasirinktoji. — Eik ir lauk manęs ateinančios. Pažado neatsiimsiu. Ateisiu.
Ida pasibeldė dar neatėjus sutartam laikui, bet žinojau — tai ji. Lengva kaip angelas perplaukė per nedidelį kambarėlį, suspėdama sušiaušti tuos negausius plaukus, kurie dar vis išliko ant galvos.
— Kaip džiaugiuosi, — pasakiau jai, tačiau savo balso neatpažinau — negi jis mano? Neaprūkytas taboka, neapterštas spjaudalais, neišdegintas degtine. Tai balsas jauno, dar plūgo nepažinusio kumeliuko. Kambaryje ant stalo degė nedidelė abažūrinė lempa ir jos blankioje šviesoje, panašioje į prieblandą, neramus stebėjau, kur plauks, ko ieškos, kaip septyniolikmetė įsigyvens į aplinką.
— Kaip džiaugiuosi, — dar pakartojau tuo pačiu kumeliuko balsu. O ji, Ida, tyliai šypsojosi, truputį pravėrusi kiek putlias lūpas. Negi ir ji, kaip ir aš džiaugiasi?
— Būsiu kaip namuose. Gerai? Noriu tau padėti, bet žinok — iš tavęs tai pareikalaus daug jėgų. Labai daug.
— Tik tu, Ida, gali. Niekas kitas man nepadės. O jėgų? Manau, man jų užteks.
— Tuo įsitikinsime. Žinoma, ne iškart, bet per pusmetį — tikrai.
— Tu angelas, Ida.
Ida mažytė, raudonais, kiek papūstais veidukais. Ant galvos gelsvuose ir lygiai sušukuotuose plaukuose įsegtas kaspinas, primenantis didelę baltą peteliškę. Akys mėlynos, didelės, nors kregždėmis švytruok jų erdvėje. Ir ramios. Balta palaidinukė, standžiai apglėbusi krūtinę, ir kavos spalvos klosčių sijonas, nusileidęs iki kelių, gražiai išryškina mongoliškai grakščias Idos figūros linijas. Jos kūrėjos savo darbą atliko nepriekaištingai stropiai. Manau, kad net priekabiausia akis nedrįstų priekaištauti. Tikriausia, jei tik galėtų, pasakytų: statykite Idos kūrėją šalia Rafaelio ir skelbkime, kad abu jie genijai.
Nors ruošiausi susitikimui su Ida, nors atrodė, kad viską buvau apgalvojęs, gi dabar, kai viešnia jau čia, jau atėjusi, pasimetu. Gerai, kad ji buvo Ida. Nutraukusi nuo kaklo lengvą permatomą skarelę, nerūpestingai užmetė ant briedžio ragų, įžūliai kyšančių nuo sienos. Lengvus pigaus zamšo batukus paliko koridoriuje ir lengva it katutė, stryktelėjusi ant senos sofos, pasirangė kojas po savimi. Ji buvo čia pirmą kartą. Jos nesivaržymas mano akyse iškėlė mergaitę į dar didesnę aukštumą.
— Aš turiu obuolių, — pasigyriau.
— Tai labai puiku, — pasakė ji. — Tu šaunuolis. Ak, kaip čia jauku. Gera. Kiek kartais nedaug reikia, kad pasijaustumei laiminga. Trupinėlis tylumos, trupinėlis dėmesio, vienas kitas obuoliukas. Tačiau ko tu toks? Nežinau nė kaip pavadinus. Atnešk obuolių ir prisėsk čia, greta. Ir antklodę atnešk. Sako, vyrams nejauku, kai moterys blizgina kojomis. Užklosim jas antklodėmis, nelaimingasis.
— Ida, — priekaištingai pasakiau.
— Paskubėk. Obuolių noriu.
Sugrįžęs iš virtuvės su pilna kraitele gražiai išnokusių raudonų obuolių, atsargiai padėjau juos ant nedidelio staliuko, pritraukto prie sofos, kurios kamputyje šiltai gūžėsi Ida. Atnešiau ir antklodę, bet ją paduodamas jaučiau baimę — kas ją, Idą, žino? Gal tik pajuokavo, paprašiusi antklodės kojoms apdengti. Kad moteris nenorėtų pasigirti tuo, ką ji tikrai gražaus turi, man nesinorėjo tikėti. Tačiau Idos prašymas — man įsakymas ir juos beatodairiškai vykdau.
Apsidengusi antklode kojas Ida pasiieškojo obuolį. Ilgai jį kilnojo rankose ir šypsojosi. Nesupratau, kodėl jis jai įdomus. Tyli kambarėlio prieblanda, rausvi obuoliai, bet gražiausia iš jų — Ida. Mano sieloje buvo it šventė — didelė, atrodė, kad niekuomet nepatirta ar jau seniai praėjusi.
— Valgyk. Juos pats skyniau, — pasakiau.
— Kokie gražūs. Oi, ne. Aš jų nevalgysiu. Geriau pasidžiaugsiu, kad jie tokie yra, — džiaugėsi Ida. O netrukus ištiesė delniuką ir paplekšnojo sofos audeklą, kviesdama atsisėsi greta. Nuo sunkau svorio sofa sugirgždėjo ir jos garsas užgulė ausis. Lyg būtų šalia pokštelėjusi patranka. Ak, velnias, argi tiek pagyvenęs negalėjau įsigyti naujos? Ir sofa, ir knygų spinta, ir stalas, ir kilimai — viskas, kas čia yra, tai pirmieji kambarėlio apstatai, jau suspėję nublukti kaip mano jaunystė. Dabar buvo vėlu ką nors pakeisti, tačiau savikritikos prieskonis aštriai užgavo širdį. Jau žinojau, kad netrukus visi šie baldai bus išmesti lauk, bus atgabenti nauji. Ida, pamatysi, pati įsitikinsi, taip bus, bet dabar svarbu, kad tu būtum.
— O gal suvalgyk. Pusmaišį jų atsigabenau, tavęs laukdamas, — pasakiau mergaitei. —Obuoliai juk tam ir obuoliai, kad juos valgytumei. Sakei, kad mėgsti.
Ida padėjo obuolį atgal ir, atidžiai žiūrėdama į akis, paklausė:
— Kaip toliau gyvensim, obuoly? Obuoliai viena, o žmogus — kita. Kaip manai, ar nereikėjo mums anksčiau numirti? Ar ne per ilgai ištęsėme savo gyvenimus?
— Aš —p galbūt, tik ne tu.
Šie žodžiai jau kažkur gyveno manyje. Kaip skaudulys, kai ta į širdį įkritusi žarija. Pasakiau juos greitai, lengvai, dar nesupratęs, kodėl Idai prireikė kalbėti apie pernelyg užsitęsusi gyvenimą — mano ir jos. Kodėl jos?
— Tu, Ida, apie save nekalbėk. Tau tik septyniolika...
— Ak, Viešpatie. Jis vėl apie tą patį. Nepataisomas esi, žmogau. Man norisi verkti.
— Ida, — atsidūsėjau jos lyg švenčiausiosios Marijos vardu. Ir tikrai didelės skaidrios ašaros išsirideno iš jos akių ir nučiuožė per veidus. Viena po kitos, tais pačiais takeliais. Neiškentęs priglaudžiau jos galvą prie krūtinės ir nevikriai rinkau sūrius lašelius, juos šluostydamas sugrubusiais pirštais. Ir kuždėjau: neverk, Ida. Nereikia. Ką dabar bepadarysi, kad visa tai teisybė. Kad po to, kai tau buvo septyniolika, nė karto tavęs nesutikau. Tau tik septyniolika — šiandien ir ryt, ir po daugelio metų. Ida, tau tik septyniolika. Aš nenoriu, kad tu būtumei, Ida, bent su viena pudros dulkele ant veido. Nenoriu. Supranti? Aš dar stiprus, tad prašyk, reikalauk...
Ida atsirėmė rankomis į krūtinę ir vėl atsisėdo kaip anksčiau. Buvo rami kaip kambario prieblanda, atskirta storomis sienomis nuo miesto gatvių triukšmo, nuo jų gyvenimo. Nurimo ir mano lūpų dosnus kuždesys. Ką pasakys ji, mano Ida? Jaučiu, kad dabar ar kiek vėliau, bet būtinai šiandien turi išsispręsti kažkas svarbaus. Ištiesiau jai ranką, kad galėčiau paimti jos. Ji nesipriešino. Lengva šilta Idos ranka atsigulė plačioje saujoje ir per ją jaučiau, kaip plaka širdis kitoje balta palaidinuke aptemptoje krūtinėje.
— Tu tikrai nuoširdžiai tiki, kad tau reikalinga?
Linktelėjau galva, o mintyse sušnibždėjau brangų vardą — Ida. Tuo, kad ji reikalinga, ne tik nuoširdžiai tikėjau, tą gerai žinojau. Šis vakaras, kai Ida vėl greta, kėlė iš merdėjimo, ir atrodė, kad nėra nė vieno darbo, kurio neišturėčiau ant seniai sunkesnius daiktus laikiusios nugaros.
Ida kiek patylėjo, spustelėjo ranką ir paprašė:
— Tu, Pranuci, pasižiūrėk, kur eina anie du. Pažink juos ir papasakok man. Gerai? To labai prašau. Jeigu prašymo neužtenka, paimk iš manęs daugiau. Nesikuklink.
Taip pasakiusi, lengvai nusliuogė nuo sofos ir atsistojo prie lango. Už jo buvo tamsu. Tik daugiabučių namų kai kurie langai ir gatvių žibintai barstė šviesą. O Ida stovėjo ir atkakliai žvelgė į šitaip apšviestą naktį, kur dar girdėjosi vėlyvų troleibusų gergždimas.
— Tamsu ir nieko nematyti, — pasakiau dar neatsipeikėjusiu ir nieko neišmanančio žmogaus balsu. Aš irgi dabar stovėjau prie lango, irgi stengiausi iš tamsos išplėšti tuos du žmones, bet tai buvo beprasmiška ir neįmanoma.
— Tamsu ir nieko nematyti, Ida, — pasakiau dar kartą, jau palietęs mergaitės petį.
— Ką bepadarysi, kad tamsu, bet reikia sužinoti, kas jie ir kur eina, — pasakė ir nelauktai apsivijusi šiltomis rankomis apie kaklą, prisiglaudė lūpomis prie ausies.
— Šitaip reikia. Tai net būtina, mano kvaily. Atsiprašau, — mano kvailiuk. O kiek tai mano valioje, būk tikras — padėsiu. Ir atsimink, ką žmonės kalba — gera pradžia — pusė darbo. Taigi, eikime valgyti obuolio.
Obuolį iš kraitelės Ida pasiėmė tą patį. Prinešė prie burnos, bet pagalvojusi, atkišo man:
— Tu pirmas atkąsk. Mano burna neapžioja. Kąsk kąsk, — išdykusiai ragino mergaitė, o kai tai padariau, ji džiaugsmingai suplojo delnais. — Tai šaunu. Tai vyriška. Obuolys prakąstas ir jį reikės suvalgyti.
Nežinojau nei ką galvoti, nei ką sakyti. Springau atkąstu obuoliu, niekaip jo negalėdamas sukramtyti. Ida tuo metu užsimovė batukus, apsirišo kaklą skepetaite. Visa tai darė vaikiškai, išdykusiai, greitai, kol dar mano gerklėje springo atkąstas obuolys. Nelaikiau jos už rankos, kuomet atidarinėjo duris. Bet meldžiau išsprogusiomis apsiašarojusiomis akimis, be žodžių meldžiau paaiškinti (kaip man atrodė) suvaidintos komedijos prasmę.
— Ida, aš laukiu tavęs. Kasdien. Ir nepavargdamas.
— Taip taip. Bet dabar... pirma — nelydėk. Antra — nieko neklausinėt, o trečia — vos neužmiršau. Še tau šį mažytį daiktelį. Viso gero. Lik!
Ida pati atidarė duris ir išnyko. Tyliai kaip gulbė, nuplaukusi vandeniu. Buvo tamsu, bet tamsa jos neprarijo kaip kitų, o aš sugrįžęs nuo durų, atsistojau viduryje kambario ir varčiau rankose man paliktą, pasak jos „mažytį daiktelį“. Tai buvo paprastas, kuklus, kelių centų vertės šratinukas. Ir ūmai dingtelėjusi galvon šviesi mintis viską paaiškino. Nežinau, kaip greitai atsidariau langą, kaip ilgai, persisvėręs per jo palangę, šaukiau:
— Sužinosiu. Būtinai sužinosiu, kur eina tie du žmonės. Ar girdi, Ida? Juk jie iš mano svajonių. Kaip ir tu, Ida, — šaukiau, ir ausyse grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.